Trumpas grįžimas prie modernios literatūros ne visai maloniai kartu grąžino ir į mokyklos suolą literatūros pamokoje. Mat ‘Flobero papūga’ įvairiausiomis formomis nagrinėja rašytojo gyvenimo ir jo romanų niuansus. Tikriausiai nelabai protinga buvo imti skaityti knygą, kurioje narstomas rašytojo, apie kurį nedaug esu girdėjusi, gyvenimas ar garsiausias jo romanas, kurio nesu skaičiusi. Greičiausiai skaitymas būtų atnešęs gerokai daugiau malonumo, jei nors ‘Ponią Bovari’ būčiau skaičiusi, bet, turiu pripažinti, suintrigavo kada nors ją į rankas visgi paimti.
Niekuomet nemėgau narstyti kūrinių po kaulelį ir ieškoti juose itin giliai paslėptų prasmių, kurios greičiausiai pačiam autoriui niekuomet ir į galvą nebuvo atėjusios. Šiame romane nemažai vietos ir skiriama tam aiškinimuisi – kiek kūriniai susiję su rašytojo asmenybe, ginčijimuisi su jau mirusiais kritikais dėl besikeičiančios pagrindinės veikėjos akių spalvos ir kitiems mano supratimu ne tokiems jau mirtinai svarbiems dalykams. Kartais tamsiai mėlynos užuolaidos ir tėra tamsiai mėlynos užuolaidos ir nereikia jose nei emocijos, nei simbolių ieškoti.
Paradoksalu, bet pats pasakotojas pradžioje klausia, kodėl negalime rašytojo palikti ramybėje, ir po to visus 200 puslapių tai daro. Paradoksų toje knygoje ir šiaip nemažai, nes jis pats kritikuoja kitus, kurie Floberą mėsinėja ne taip, kaip jam atrodo tinkama, nors pats ne kažin ką ir skiriasi. O kur dar tai, kad knygoje dažnai pastebima, kad praeitis yra subjektyvi, netiksli, jos neįmanoma papasakoti, bet visas romanas tik apie tai ir sukasi.
Kaip turbūt neretai nutinka su modernia literatūra, stebino kūrinio forma. Pasakotojas bendrauja su skaitytoju labai asmeniškai, dažnai įpina savąjį aš, vietomis tarsi įkelia patį skaitytoją į romano puslapius, siūlo jam susitikti ten ir ten, pažada papasakoti istoriją, pats pasišaipo iš to, ką pasakoja. Kažkoks veiksmas romane vyksta tik dvejose vietose. Vienas skyrius – trimis požiūriais išdėstyta Flobero biografija su datomis, kitame pateikiamas žodynas. Nemažai skyrių iš tikrųjų yra numeruoti sąrašai su paaiškinimais – gyvūnai, su kuriais būtų galima rašytoją tapatinti, neigiami dalykai, nuo kurių rašytoją pasakotojas gina visiškai įsijausdamas į advokato vaidmenį. Viename skyriuje pasakotojas netgi persikūnija į vieną rašytojo meilužių ir pasakoja viską jos akimis. Knygos pabaigoje pateikiami savotiški egzamino klausimai, kur surašytos citatos iš Flobero laiškų ar kiti samprotavimai, pagal kuriuos reiktų kandidatui samprotauti. Žodžiu, keistesnės romano formos dar ir paieškoti reikia.
Smagiai ir prasmingai šį kartą kažkaip sutapo skaitymo laikas. Kaip kartą perskaičius ‘Aną Kareniną’ iš karto į rankas paėmiau ‘Nepakeliamą būties lengvybę’, kur radau šunį, vardu Kareninas, taip šį kartą, po ‘Didžiųjų lūkesčių’ dvigubos pabaigos, rašytojas kaip tik ir pašiepia tokias pabaigas, neva suteikiančias skaitytojams pasirinkimą, kai tai neturi jokio ryšio su realybe. O ir jo pateiktas sprendimas intriguojantis – pateikti vokus su skirtingomis pabaigomis, ant jų parašant jų tipą – kurių tik vieną skaitytojas pasirinktų.
Na o aš pabaigai pasakysiu, kad Julian Barnes ‘Flobero papūga’ įdomi – tiek turiniu, tiek forma – joje ir minčių rasti galima visai įdomių ir provokuojančių, nepraslysta pro akis ir lengvas humoras. Kitaip tariant objektyviai Julian Barnes ir jo romanui plačiąja prasme visiškai neturiu jokių priekaištų, bet vis tiek tai visai mano literatūra.
0 Komentarai