Manieji lūkesčiai ‘Didžiųjų lūkesčių’ atžvilgiu buvo dideli. Kad ir kaip tai keista, turint omeny, kad Dickensą skaityti prieš kokius aštuonerius metus, kai reikėjo mokykloje, bandžiau, bet su ‘Oliveriu Tvistu’ pasistūmėjau vos keletą puslapių, ir džiaugsmingai numečiau atsiradus alterantyvai. Dabar jau suprantu, kad šita knyga turbūt ne kažin kuo ir skiriasi nuo ano bandymo – tiesiog per tuos metus įgyta kantrybė net ir nelabai patinkančių knygų skaitymui pravertė ir aš ją perskaičiau, bet kaip jau turbūt aišku – manieji lūkesčiai solidarizavosi su Pipo ir jiems nebuvo lemta išsipildyti.
Romanas buvo, kaip tikėjausi, didingas. Papasakojo didžiąją dalį pagrindinio veikėjo gyvenimo, pradedant nuo gilios vaikystės. Drauge atskleidė ir daugelio kitų veikėjų, kurie buvo tikrai ryškūs ir įdomūs, tragedijas. O svarbiausia – bene visi veikėjai susijungė į didžiulį tinklą ir retas kuris turėjo sąsajų tik su viena siužeto dalimi ar tik su vienu veikėju. Žodžiu, iš pažiūros tai vienas tų didžiųjų romanų, kurie yra sodrūs ne tik puslapių skaičiumi, bet ir siužeto vingiais, veikėjais ir įdomiais posūkiais. Tačiau iš vienos pusės to didingumo kai kur pritrūko, o kitur jis liejos pro kraštus.
Didingumo perteklius pirmiausia pasireiškė pernelyg išpūstais tragikomiškais epizodais. Ryškiausias jų – Ponios Hevišem gyvenimo būdas – kelis dešimtmečius, taip ir nenusirengus vestuvinės suknelės, apsiovus tik vieną batelį sėdėti užtamsintuose dviejuose kambariuose, kurių viename vis dar pūva vestuvių pokylio vaišės. Jis tikrai nemažai davė romanui ir turbūt atmintyje po daugelio metų būtent jis išliks kaip ryškiausias epizodas, bet koks gali čia būti realizmas?
Vietomis, ypatingai pradžioje, šis romanas priminė Austen kūrinius. Veikėjai-idėjos, kalbantys nesąmones ir besilegiantys kaip beždžionės. Skirtumas tas, kad Austen kūryboje juos visuomet lydi ironija, o Dickenso romane kažkaip tos pašaipos nesijaučia, viskas perdėm rimta ir situacijos ar veikėjų aprašymai ne ironišką šypseną, o antakius kelia. Knygos eigoje pagrindiniam veikėjui Pipui bręstant jis pats pradėjo kažkiek iš to šaipytis, tai tverti darėsi jau čiut lengviau, bet situaciją vargiai išgelbėjo. Pata Pipas buvo erzinantis personažas, kuriam tiesiogine to žodžio prasme nupušusi boba ir jos beširdė dukra kažkodėl tampa gyvenimo centru ir kuriam geriau būti kažkokiu nesveiku tos bobos projektu negu būti remiamam žmogaus, kuriam nors ir keistokai, visgi rūpėjo jis pats.
Taigi su tuo, kur didybė liejosi per kraštus, kaip ir viskas aišku. O kur tos didybės pritrūko? Pirmiausia tame, kad po šitokio įstabaus autoriaus darbo kuriant visą tą detektyvinę intrigėlę ir audžiant voratinklį, sujungusį visus veikėjus ir siužeto vingius, didžioji paslaptis taip ir nebuvo atskleista pasauliui. Pipas sužinojo, pranešė beveik vien tik antraeiliams istorijoms dalyviams, aš kelis kartus net išsižiojau galvoje spragtelėjus suvokimo mygtukui, bet ties tuo visas potencialas ir išsikvėpė, o aš likau nusivylusi, nes po tokios kulminacijos norėjosi kažko dramatiško, audringo ir stebinančio, o nebuvo išvis nieko.
Kitas dalykas - tokios grandiozinės klasikinės istorijos dažniausiai apogėjų pasiekia meilės kontekste ir ji čia neva buvo, nors aš jokios meilės ir nemačiau. Tik įsikalbėtą maniją iš vienos pusės ir apskritą nulį iš kitos. Labai priminė ‘Meilę choleros metu’, tai tokio tipo seilėms jau turiu lengvą alergiją. Šį kartą vėlgi meilės objektas tuščia vieta - neturėjo nei pliusų (nu apart grožio) nei žavių minusų.
O labiausiai tai nuvylė pabaiga. Aš jokiu būdu nesitikėjau ‘gyveno lgai ir laimingai’. Didingos knygos taip retai baigiasi, o ir šiaip man svarbiausia ne kad knyga baigtųsi laimingai, o kad pabaiga būtų gera – gerai parašyta, gerai išplaukianti, puikiai padedanti tašką ir suderinta su tekstu. O čia tos dvi pabaigos lyg ir turėjo sukurti kažkokį ypatingą efektą, bet nei aš didelio skirtumo tarp jų mačiau, nei kuri nors efektingai užbaigė istoriją. Lyg to taško išvis nebūtų.
Visgi noriu pabrėžti, kad ‘Didžiuosius lūkesčius’ vertinu gerai, nes knygai tikrai puikiai parašyta, siužetas įdomus ir įtraukiantis (vos tik darydavosi nuobodu, kaip šaudavo kokia patranka, tai sunku ir atsiraukti darydavosi), veikėjai nepamirštami, spalvingi ir susukta viskas kaip reikiant, o ir gyvenimo tiesų galima rasti nemažai. Tiesiog iš tų knygų gigančių tikiuosi tobulybės, o jos man čia ir pritrūko. Ir nors vargu ar ryšiuosi kada nors skaityti kokią kitą Dickenso knygą, niekada nepamiršiu tų namų, kuriuose laikas sustojęs be dvidešimties devintą, ir to groteskiško išprotėjusios pamestos nuotakos su vienu bateliu vaizdo.
0 Komentarai