Ko jau ko, bet kad Austen dar galėtų mane kuo nors nustebinti nesitikėjau. Ir dar skaitant paskutinį man likusį jos romaną, be to ir išleistą jau po jos mirties. Šis romanas akivaizdžiai nustumtas į antrą planą kitų jos darbų turėjo būti eilinė ironijos persmelkta meilės istorija su už visus geresne heroje, nuostabiu jos princu ir laiminga pabaiga, bet nors visos šios detalės ir išliko, šis romanas skyrėsi nuo kitų.
Austen, kaip žinia, visuomet šaiposi iš visuomenės, kurią aprašinėja, bet šį kartą viskas buvo kiek kitaip, nes pašiepė ne tik savo veikėjus, bet ir visą gotikinių romanų žanrą. ‘Nortangerio abatija’ buvo tikrų tikriausia gotikinio meilės romano parodija. Nors aš ir nesu gerai susipažinusi su šiuo žanru (tiesa gal ir reiktų vieną kitą pabandyti) buvo tikrai linksma pamatyti Austen kiek kitokiame amplua, juolab, kad atrodo jį įgavo dar daugiau polėkio šiomis naujomis aplinkybėmis.
Šį kartą Austen, rodos, ir dialogus raitė kitaip, ir sarkazmą pylė kibirais, kas, aišku, yra jos arkliukas, bet atrodo, lyg šaipymasis būtų tapęs kažkoks brandesnis, mat veikėjai-idėjos nebuvo tokie ryškūs, turėjo daugiau nei vieną savybę. Galiu ir klysti, nes detaliai pirmų skaitytų Austen romanų nepamenu, bet manau kad dar niekad Austen nekalbėjo romane nuo savęs, o šį kartą ji, atrodo, dalyvavo veiksme, ypatingai pradžioje kartą paaiškino, kodėl kažką papasakojo, o kažką praleido, net panaudojo būsimąjį laiką kažkokiems neva galintiems įvykti dalykams paminėti. Negirdėti, neregėti buvo ir nežymūs, akivaizdžiai su gotikiniais romanais susieti siaubo, paranojos, kažko negero nuojautos elementai. Paprastai skaitant Austen romanus skuba išnyksta, viskas vyksta palengva, subtiliai ir gražiai, o šį kartą autorė ryškiai stengėsi sukurti kitokią atmosferą.
Jeigu ‘Įtikinėjime’ autorė užsiminė apie tai, kad jos laikais, knygų rašymas buvo vyrų reikalas, ‘Nortangerio abatijoje’ ji taip pat paliečia savo amatą ir šaiposi iš to, kad žmonės nuvertino romanus ir laikė juos nevertais skaitymo.
Jane Austen ‘Nortangerio abatijoje’ vienaip ar kitaip šiek tiek išėjo iš savo komforto zonos ir jai avantiūra pavyko. Geriausiu jos darbu aš nevadinčiau, bet užmirštas jis ir Lietuvoje neperleidžiamas tai tikrai nepelnytai. Būtinas perskaityti tiek ištikimiems Austen gerbėjams, tiek tiems skaitytojams, kurie po vieno ar dviejų patikusių romanų nusprendė daugiau nebeskaityti, nes jie pasirodė gana vienodi. Tiesa, pirmai pažinčiai gali turėti šalutinį poveikį. O aš kad pasirinkau atsisveikinimui, tai jis man pasirodė puikus paskutinis akordas.
0 Komentarai