duoklė Jane Austen

Galiu drąsiai teigti, kad mano pažintis su šia anglų rašytoja baigėsi, nors tikiu, kad meilė neblės dar ilgai. Visgi reikia šiai keletą metų trukusiai kelionei pastatyti kiek apčiuopiamesnį paminklą. 

Jane Austen

Jane Austen (1775-1817) buvo anglų romanistė, pasižymėjusi tendencinga kūryba. Tiek tie skaitytojai, kurie nemėgsta jos, tiek ištikimi jos gerbėjai turbūt sutiktų, kad visi jos romanai yra labai panašūs. Susitelkdama į savo laikmečio anglų visuomenę, ji vis dėl to pabrėžtinai renkasi tik dvarininkų klasę ir jos gyvenimo fone kuria savo nuostabius moterų paveikslus. Jos romanai sukasi apie ypatingus žmones, kuriems nereikia dirbti ir kurių gyvenimas susideda vien iš pokylių, prabangių kviestinių vakarienių, iškylų bei kelionių, o ramesnės akimirkos užpildomos įmantriais pokalbiais, piešimu, muzikavimu ir skaitymu. Tokia aplinka, reikia pripažinti, yra puiki terpė vešėti tai plačiai žinomai ir pripažintai jos ironijai, kuri ir yra pagrindinis veiksnys, darantis jos knygas tokiomis išskirtinėmis ir suteikiantis jai teisę patekti tarp labiausiai skaitomų anglų literatūros atstovų. 

Sesers tapytas Austen portretas

Tiesa, jos literatūrinis kelias nebuvo toks jau rožėmis klotas, kaip gali pasirodyti. Ji pati kai kuriuose savo romanuose užsimena apie ne kokį tų laikų požiūrį į moteris rašytojas ir romanus apskritai. Natūralu, kad pačios Austen šeima  priklausė tam luomui, kuriam didelį dėmesį ji teikia savo kūryboje, tiesa, stovėjo ant žemesnio šios klasės laiptelio kaip, reiktų pastebėti, ir visos jos romanų herojės. Jos šeima buvo artima ir didelė, Austen turėjo penkis vyresnius brolius, vieną jaunesnį ir dvejais metais vyresnę seserį, kuriai buvo labai artima. Jos su seserimi poros metų laikotarpyje trumpai mokėsi padedamos vienos damos Oksforde, vėliau internatinėje mokykloje, bet toliau mokytis teko namie, mat šeima negalėjo leisti sau išleisti mokslan abi dukras. Joms padėjo tėvas, broliai, o pati Austen daug skaitė. Galima spėti, kad jos šeimos namuose vyravusi atmosfera turėjo nemažai įtakos jos kaip tik jaunystėje prasidėjusiai kūrybai. Namuose vyravo atvira, intelektuali atmosfera, šeimoje buvo diskutuojama tam tikrais politiniais ar socialiniai aspektais, brolis, kuris vėliau buvo ir jos savotiškas agentas, turėjo didelį ir įvairiapusį pažįstamų ratą, kuris suteikė Austen žinių apie pasaulį už jos aplinkos ribų. Šeima su kaimynais jos vaikystėje statė įvairius privačius spektaklius, dažnai tai buvo komedijos, kurios ir galėjo inspiruoti jos kandumą, subtilų humoro jausmą ir ironiją.

Batas

Manoma, kad trumpus kūrinius bei pjeses rašyti ji pradėjo būdama maždaug dvylikos metų. Tarp jos jaunystėje rašytų darbų yra trisdešimt keturių puslapių ironizuota Anglijos istorija su sesers piešiniais ir satyrinis laiškų romanas „Love and Freindship“ su akivaizdžia rašybos klaida pavadinime. Būta ir kitų kūrinių, bet pirmas ryškesnis jos darbas – trumpas dokumentų romanas „Lady Susan“. Pirmas rimtas jos romanas – „Elinora ir Marianė“ pradžioje buvo perteiktas kaip laiškų serija, bet vėliau autorė jį perrašė į pasakojimą trečiuoju asmeniu ir šis tapo „Protu ir jausmais“. Šis pasikeitimas vyko jau Austen baigus rašyti „Puikybės ir prietarų“, kuriuos tuomet buvo pavadinusi „Pirmaisiais įspūdžiais“, juodraštį. Reiktų pastebėti, kad būtent prieš imdamasi „Puikybės ir prietarų“ rašymo, Austen buvo įsivėlusi į galimus romantiškus santykius, kurie buvo prievarta nutraukti dėl abiejų jaunuolių prastos finansinės padėties. Vėliau rašytoja ėmėsi „Nortangerio abatijos“, tačiau netrukus tėvas nusprendė su šeima persikelti į Batą, kur Austen kūriniuose mėgo nusiųsti ir savo herojes, bet pačiai Austen Bate sunkiai sekėsi rašyti ir ji pradėjo tik vieną romaną, kuris vėliau taip niekada ir nebuvo baigtas. Tiesa, būtent Bate Austen sulaukė vienintelio žinomo pasiūlymo tekėti, kurį, nors pradžioje ir priėmusi, galiausiai atmetė, tikriausiai nusprendusi, kad negali tekėti už žmogaus, kuris jai nė nepatinka.

Batas

Mirus Austen tėvui, po bene dešimtmečio praleisto Bate, Austen su šeima persikėlė į ramesnį miestelį, kur Austen ir praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Čia ji gyveno ramesnį gyvenimą ir galėjo atsidėti rašymui. Šiuo laikotarpiu po pseudonimu ir buvo išspausdinti ankščiau parašyti „Protas ir jausmai“ bei „Puikybė ir prietarai“, taip pat parašyti ir atspausdinti „Mansfildo parkas“ bei „Ema“ ir parašytas „Įtikinėjimas“, tuomet vadintas „Eliotais“, kurių paskutinius du skyrius perrašė jau sirgdama. Ne kokios būklės ji pradėjo ir paskutinį savo darbą, kurio nebespėjo užbaigti. O „Nortangerio abatija“ ir „Įtikinėjimas“ buvo išspausdinti autorei jau mirus, sesers ir brolio pastangomis. Tikro pripažinimo savo darbams ji taip pat nesulaukė, mat nors ir buvo išspausdinti ir gan neblogai parduodami, kritikai ir literatūrologai neskyrė jiems daug dėmesio ir tik XIX amžiaus pabaigoje buvo imta atskleisti tikrąją jos kūrybos reikšmę, o nuo XX amžiaus kai kurie literatūrologai ją pripažino kaip vieną didžiausių talentų anglų literatūroje. Šiandien ne vienas Austen romanas puikuojasi įvairiuose knygų sąrašuose, o 1001 knygos, kurią reiktų per gyvenimą perskaityti, sąraše yra visi šeši Austen romanai.

Gal ir nuobodokas tas biografijos nagrinėjimas, bet man jo labai norėjosi, nes tik taip iki galo galiu sudėlioti jos kūrinius į stalčiukus, ko būtent ir ketinu imtis toliau. 

protas ir jausmai – tipiška, bet blankoka papročių komedija apie dvi seseris, kurios dėl tam tikrų aplinkybių su savo motina ir dar viena seserimi yra išvaromos iš savo namų. Žinoma, centre dvi meilės linijos – slepiama, kukli ir brandi vyresnėlės Elinoros ir paskalas kurstanti, lengvabūdiška jos sesers Marianės – kuriomis ir pateikiama priešingybė tarp proto ir jausmų.


 


 
puikybė ir prietarai – žymiausias ir labiausiai giriamas Austen romanas, dar viena papročių komedija, aprašanti Benetų šeimą, kurią sudaro gana protingas tėvas, gėdą daranti tuščiagarbė motina ir penkios jų dukterys – dvi kvailos jaunėlės laksto paskui karininkus, viena išvis paplaukusi, o dvi vyresnėlės – gražios, protingos ir mielos. Knyga sukasi vien apie vedybas, kurias dukterims planuoja motina, bet centre – protingiausioji Elizabeta, kuri aštriai žvelgia į ją supančią aplinką ir gyvenimą, ir kuriai tenka kovoti ne tik su šeimos gėda, bet ir savo klaidomis, kurios ją ištinka kelyje didžiosios laimės link.


 

nortangerio abatija – labiausiai iš konteksto iškrentantis romanas, mat tai nebe papročių komedija, bet gotikinio romano parodija. Pasakojimas seka protingą ir jautrią, bet drauge labai naivią merginą, pasinėrusią į gotikinius romanus ir pamiršusią realybę, kuri įsikibusi vien tik svajingos meilės savo pirmajam šokių partneriui.
 
   




mansfildo parkas – dar viena papročių komedija, kurios siužetas gana primena Pelenę. Mat neturtinga herojė apsigyvena tetos namuose, su dviem bjauriom išlepintomis pusseserėmis, beje įsimyli ja labai besirūpinantį pusbrolį, o visas veiksmas prasideda netoliese apsigyvenus žavingiems kaimynams, kurie sumaišo visas kortas ir imasi linksmybių.


 


ema – tipiškiausia, labiausiai erzinanti ir ryškiausiai Austen romanų bruožus atskleidžianti papročių komedija.  Romano centre, turbūt neigiamiausia iš visų Austen herojų, mergina, kuri yra įsitikinusi savo įžvalgomis ir mano, kad jos gyvenimo tikslas yra tomis įžvalgomis pasinaudojant piršti žmones į poras. Tai štai apie tas visas piršlybas ir įvairias susipynusias meilės linijas ir sukasi visas knygos veiksmas.
  
 





įtikinėjimas – turbūt brandžiausias Austen darbas, kuriame ji pasakoja apie seną meilę, kuri kadais  nutraukta dėl prastos jaunikio finansinės padėties, pamažu vėl atgimsta. 




Tai štai tokie šeši Jane Austen gyvenimo darbai, kuriuos visus skaitydama jaučiau vien malonumą, verčiantį šypsotis, kartais suirzti, bet visuomet džiaugtis prieš prietarus triumfuojančia meile. Nors visi Austen romanai man patiko, visgi ne visi jie patiko man vienodai, todėl leisiu sau surašyti juos nuo labiausiai patikusio (skliausteliuose, kokia tvarka juos skaičiau).

       1 – „Puikybė ir prietarai“ (1)
       2 – „Įtikinėjimas“ (4)
       3 – „Ema“ (3)
       4 – „Nortangerio abatija“ (6)
       5 – „Mansfildo parkas“ (5)
       6 – „Protas ir jausmai“ (2)

„Puikybę ir prietarus“ bei „Protą ir jausmus“ skaičiau pirmuosius ir gana seniai, todėl „Puikybę ir prietarus“, kurie visuomet užėmė svarbią vietą mano mylimiausių knygų sąraše, ką tik perskaičiau antrąkart, kad galėčiau pelnytai girti. Kadangi to paties negaliu pasakyti apie „Protą ir  jausmus“, mano nuomonė apie jį bus gana blanki, kaip man pasirodė ir pati knyga, ir padiktuota vien tik seno pirmojo įspūdžio. Kadangi taip svarstant, tik „Puikybė ir prietarai“ liko vienintelė mano konkrečiai neišnagrinėta Austen knyga, galime laikyti šį ilgą išvedžiojimų kupiną tekstą keista to aprašymo atmaina.

Turiu pasakyti, kad antrą kartą skaitydama šį nuostabų romaną, dar kartą įsitikinau, kokią pelnytą vietą jis užima visuose sąrašuose, įskaitant ir manąjį. Galbūt ir negalima sakyti, kad tai geriausias Austen romanas, bet būtent nuo jo pažintį su Austen pradėti siūlyčiau visiems jos dar neskaičiusiems. Man „Puikybė ir prietarai“ yra nuostabus derinys, puikiais laviruojantis tarp įtraukiančio siužeto, mylėti juos verčiančių veikėjų ir labai svarbių, bet dažnai galinčių suerzinti kitų Austen romanų peripetijų. 

Nepamirštant, kad beveik visos jos knygos yra papročių komedijos, ryškiausias ir turbūt ne vienoje knygoje labiausiai iš proto varantis jos knygų bruožas – veikėjai-idėjos. Tai tokie veikėjai, kurių charakteris nėra perdėm išplėtotas ir pasižymi kokia nors viena pajuokos verta, perdėm sutirštinta savybe, tokia kaip nuolatinis rūpinimasis ar aplinkiniams nešalta ir jaudinimasis, kad merginoms tenka ištekėti, arba polinkis kalbėti be perstojo tris puslapius užimančiomis tiradomis, arba rūpinimasis vien tik apranga. Ypatingai daug tokių veikėjų yra „Emoje“, kur net pagrindinė veikėja turi vieną tų savybių, todėl ją ir vadinu tipiškiausia Austen knyga, kuri labiausiai supažindina su tuo, kokia yra Austen, kai jokiu būdu niekam nerekomenduočiau nuo jos pradėti skaityti šios autorės.  


Taigi išskiriant gal tik „Emą“ ir tai ne visiškai, kitas Austen knygas siejantis dalykas yra tai, kad du pagrindiniai veikėjai yra savotiškos priešingybės visam aplink juos vykstančiam chaosui. Jie yra protingi, jautrūs, kandžiai žiūri į visas aplink vykstančias banalybes ir netgi mėgsta iš jų pasijuokti. Kartais tų veikėjų būna daugiau nei du, bet paprastai labiausiai galima išskirti vyriškį, kuriam lemta tapti herojės meilės objektu, mat jis dažnai būna visai be dėmelės, kai tuo tarpu herojėms su kokiu vienu kitu užsilikusiu trūkumėliu tenka ir pakovoti. Tiesa, „Mansfildo parkas“ man būtent todėl yra prie mažiausiai patikusių, mat čia atvirkščiai nei paprastai, herojui pasisekė sulaužyti savo įsitikinimus, o ir herojė buvo didesnė višta nei galima buvo tikėtis. 

Tai štai šie du jos knygų aspektai kartu, manau, ir daro Austen knygas tokias smagias skaityti, bent jau man. Kai visi tie kvaili veikėjai, jų kalbamos nesąmonės ir daromi kliuviniai yra neapsakomai erzinantys vieni patys, suteikus galimybę į visa tai pažvelgti pro protingo ir iš dalies tavo pažiūras puoselėjančio  veikėjo akis, kiekvienas epizodas tampa linksmas, juokingas, ir darosi smagu pasijuokti, kai žinai, jog niekas aplink to nesupranta. O argi ne tokia yra garsiosios ironijos esmė? Neveltui ją pabrėžtinai paminėjau tik dabar, mat mano manymu būtent iš pirmų dviejų aspektų kyla nuostabi terpė pasireikšti tiems aštriems pokalbiams, kurie neįgudusiai akiai gali pasirodyti perdėm mandagūs, nesuvokiant, kodėl visko gi nepasakius tiesiai šviesiai, bet ironiją suprantantis žmogus, suvoks, kad tokioje visuomenėje šiaip ar taip niekas tavęs nesuprastų, taigi vienintelis būdas ištverti tą tuštybę yra leisti sau visame tame rasti linksmumo ir juoktis, juoktis, juoktis, net jeigu ir tik su savimi. 

Kitas jos kūrybos aspektas – neišpasakytas, elegantiškas lėtumas, leidžiantis mėgautis istorija niekur neskubant, susitelkiant į dialogus, situacijų komiškumą. Gana svarbus veiksnys čia yra ir šimtaprocentinis įsitikinimas, kad knyga baigsis laimingai. Galiu tik nuoširdžiai dėkoti Austen už jos tikėjimą, kad protas ir tikra meilė visada nugali tuštybę, prietarus ir pyktį, mat tik taip galima mėgautis pačia kova – matant kokia gi visgi ji bergždžia. Labiausiai tas lėtas pasakojimas mano manymu atsiskleidžia mano mėgstamiausiose – „Įtikinėjime“ ir „Puikybėje ir prietaruose“. Mat nors įvykių čia nemažai, jie neverčia tavęs bėgti į pačią pabaigą ir „Įtikinėjimas“ užima antrą vietą tik todėl, kad Elizabeta Beneti daug labiau man imponuoja ir jos gražiomis akimis, kurios be kita ko geba ir puikiai filtruoti aplinką, į visą tą pasaulį žvelgti vienas malonumas. Dar, žinoma, dėl pono Ficviljamo Darsio, kuris iš visų sukurtų Austen herojų mano yra mylimas labiausiai. (Toliau neabejotinai sektų ponas Naitlis, o po jo ponas Tilnis.)


 – Jums labai smagu mane erzinti. Visai nesigailite mano nervų.
– Klystate brangioji. Jūsų nervų aš itin paisau. Jie – seni mano draugai.
Juk jau bent dvidešimt metų girdžiu apie juos kalbant su pagarba.
– Jane Austen, Puikybė ir prietarai

Būtų neteisinga nepaminėti, kad nors visos Austen knygos pasižymi labai ryškiais panašumais, visos jos kokiu nors aspektu skirtingos. Na, žinoma, siužetu, bet visuomet yra kas nors, kas nepaisant aiškios pabaigos nuotaikos, daro jos romanus kažkiek nenuspėjamais. Mat būtų tikrai nuobodu skaityti net ir kandžias replikas, jeigu keistųsi tik vardai, vietos ir keli veiksmai, bet apskritai viskas liktų tame pačiame išmindžiotame takelyje. Nekalbu jau apie „Nortangerio abatijos“ skirtumus, bet štai „Įtikinėjime“ moteris ir vyras iš esmės bent jau priešistorėje finansine prasme buvo apversti – jaunikis neįtikino merginos šeimai, o ne atvirkščiai. „Puikybėje ir prietaruose“ yra įpinta tikrų tikriausia aukštuomenės atstovė, o ne šiaip šiek tiek aukštesnės kilmės ar turtingesni žmonės, be to išlikęs ankstyvoje Austen kūryboje ryškus laiškų įkomponavimas. O galiausiai, niekuomet negali pasitikėti kitais kiek protingesniais veikėjais knygose išskyrus pagrindinius, nes jie gali visuomet savyje rasti kvailumo. 

Man niekada neateitų į galvą matuoti
santuokos pasisekimo myliomis.
– Jane Austen, Puikybė ir prietarai
 


O jeigu visai rimtai, Austen visuomet knygose paliečia skirtingas savo laikmečio socialines, moralines ar kitas problemas. Daugiausia jose, aišku, vyrauja vedybų tema, ji įvairiais apsektais pateikia turtinius vedybų reikalus, pašiepia sutartas vedybas, parodo santuokos be meilės trūkumus, paliečia ir taip vadinamus „pabėgimus“. Nemažai dėmesio skiria gėdingiems tų laikų paveldėjimo įstatymams, jau mano minėtai nuomonei apie moteris rašytojas ir romanus, galima įžvelgti ir nemažai prieštaros luominei santvarkai. Apskritai, Austen romanų pagrindinė tema turbūt būtų žmogaus prigimtis, kuri iš esmės yra gana gėdinga, ir reikalauja didelio proto ir kitų dorybių jai suvaldyti. Beje, nors Austen romanuose vyrauja moteriška tematika, nebūtų teisinga teigti, kad malonumą Austen romanuose gali rasti tik moteriška auditorija – tiksliausia Austen romanų tikslinę grupę turbūt apibūdintų ne lytis, bet gebėjimas suvokti sarkazmą, humoro jausmo turėjimas ir tolerancija jos aprašomiems laikams.

Tai štai tokia ta brangioji Austen. Įdomu, kaip būtų susiklostęs jos literatūrinis kelias, jei pačiai jai būtų tekusi nors dalis jos herojų laimės. Niekada nesužinosime, bet galima būtų įsivaizduoti, kad kai kurios karčios jos pačios patirtys ir viengungiškas gyvenimas teikė peno jos siužetams. Kad ir kaip, tikiu, kad kiekvienoje jos knygoje yra kažkokia dalis jos gyvenimo ir jos minčių. Kaip ir mano gyvenime. Gali pasirodyti juokinga, bet savo gyvenime Austen randu ne tik knygų lentynoje – apie ją dariau ne vieną mokyklinį projektą, pasirodo, kad „Įtikinėjimo“ paskutinius du skyrius iš naujo perrašyti ji baigė per mano gimtadienį, o mirė galimai nuo ligos, kuria sirgau pati. Ypatingai džiaugiuosi, žinoma, ja knygų lentynoje ir tikiuosi, kad kada nors dar atrasiu jos kūryboje naujų stebuklų.