Aš ir pati nežinau, kodėl ėmiausi perskaityti ‘Raudoną ir juodą’ - nei gerai įsigilinau apie ką knyga, nei Stendalis man kažką reiškia, bet romanas mane ne juokais iškankino ir pasirodė labiau chaotiškas rašinys apie nieką, negu dėmesio verta klasika.
Knyga labai prancūziška. Kažkokia tendencija man jau ima ryškėti su XIX a. prancūzų literatūra. Neseniai skaitytas ‘Mielas draugas’ dalinasi su šiuo romanu beveik ta pačia siužetine linija, kur nusmurgėlis gražuolis skinasi kelia aukštuomenėje per moterų lovas – net vis kamuojantis ankstesnės meilužės nostalgiškas prisiminimas ar pavardžių keitimas išryškėja abiejuose romanuose. Į Hugo Stendalis pirmiausia panašus pasakojimo maniera – kalbasi su skaitytoju, tarsi ir pats dalyvauja veiksme. Tiesa, yra ir kitų rašytojų, propaguojančių tokį pasakojimo būdą, bet kol kas pas prancūzus jis man ryškiausias ir tendenciškiausias. Šiaip ar taip Hugo labai harmoningai tuos asmeniškus komentarus įkomponuoja į tekstą, o čia man buvo panašiau į parodiją. Įdėti dialogą su leidėju dėl to, ar dėti politinius ginčus į knygą, arba intarpas, kad viena pagrindinių veikėjų yra išgalvota ir tokių žmonių iš tikrųjų nebūna.
Pats autorius, aprašymai ir dar dievai žino kas dudena, kad šitas romanas labai atspindi prancūzų visuomenę Restauracijos laikais. Dievaži, gal ir atspindi, bet daro tai taip mandrai, kad sunku ir įžiūrėti. Greičiausiai tai pagrindinio herojaus Žiuljeno drama čia yra kažkokia metafora tam, bet atskleista tai labai skystai. Aišku, retkarčiais išlįsdavo kažkokie socialiniai komentarai, bet jie ne tik paskendo visoje melodramoje, bet ir nebuvo svarbūs ar įdomios - labiau blaškantis komentaras. Ką jis, tiesa, pavaizdavo labai aiškiai – tą prancūzų susireikšminimą, įsivaizduojant, kad kasmet ant kiekvieno kampo laukia po revoliuciją. Aišku, gal ir lengva iš šiandienos perspektyvos suvokti, kad revoliucija nėra varguolių maištas prieš turtuolius, bet iš veikėjų tono galima suprasti, kad jie visi tai supranta, o savo pamąstymais paverčia kažkokiu buitiniu konfliktu.
Kitas dalykas, neva ryškus šitame romane – meilės linija. Tai ta turbūt irgi paskendo nelogiškoje damoje, nuolatiniame pilstyme iš tuščio į kiaurą ir kvailuose, fantastikos žanrui tinkančiuose veikėjų paveiksluose, nees aš jos nė su žiburiu neradau. Romane Žuljenas suko reikalus su dviem moterimis ir nors jos buvo gana skirtingos, o beprotysčių pretekstai skyrėsi, abiejų santykių linijos buvo beveik identiškos. Susiaurinta viskas iki rankų spaudimų ir nereikšmingų prisilietimų. Gal tai žmogui pirmą kartą paėmusiam į rankas kokią meilės istoriją iš tų laikų ir atrodytų normalu, bet man tai pasirodė gerokai perspausta.
Gaila, kad visame jovale paskendo visas knygos potencialas, nes jo būta – tos pačios visuomenės kronikos ambicijos, tikra, tragiška ir romanui labai dėkinga istorija. Vietoje to patiektas nuobduss meilės romanas pagardintas nemažu žiūpsneliu kalbos apie revoliciją.
0 Komentarai