Perskaičius Ian McEwan ‘Atpirkimą’ daug minčių galvoje sukasi, bet jas surankioti yra nepaprastai sunku. Mano nuomonė vietomis kiek svyravo, bet galiausiai Turiu žemai nusilenkti tiek knygai, tiek autoriui.
Paprastai tariant – tai knyga apie silpną žmogaus prigimtį, verčiančią daryti klaidas, ir kaip tos klaidos gali atsiliepti kitų žmonių gyvenimams, bet man tai knyga apie likimą – kaip neįtikėtinai gyvenimas priklauso nuo menkiausių mūsų padaromų sprendimų, ne tik mūsų gyvenimas, bet ir kitų žmonių, kurių pasaulis nors kiek persipina su mūsiškiu. O kas jeigu Brioni nebūtų pamačiusi scenos prie fontano? O kas jeigu Robis būtų išėjęs dvynukų ieškoti ne vienas? O kas jeigu Brioni būtų parėjusi namo, kai norėjo to? O ir išvis kas, jei Robis būtų nesumaišęs laiškų ar Brioni jo bent būtų neperskaičiusi?
Stipriausia, greičiausiai, šio romano vieta yra tai, kaip autorius visa medžiaga žongliruoja. Svarbiausia – psichologiniai žmonių portretai, jų būsenos ir jausmai, jų veiksmų priežasčių, pasekmių nagrinėjimas. Pirmieji puslapiai, kuriuose aprašomas Brioni neegzistuojančių paslapčių saugojimas ir tvarkos poreikis, vėliau Sesilijos persirenginėjimas ir vis stiprėjantis suvokimas, mane pribloškė savo pritrenkiamai paprastu, bet kartu įmantriu vidinių veikėjų išgyvenimų analizavimu.
Ne mažiau meistriškai autorius žongliruoja ir siužeto epizodais, į kai kurias situacijas žvelgdamas skirtingų žmonių akimis, iš įvairių perspektyvų, atskleisdamas vis daugiau ar tiesiog naujų aspektų. Vienų mintys aprašomos iš karto, jiems dar matant vaizdą prieš akis, kitų prisiminimuose. Net neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų pirmyn atgal kartu su veikėjais ir autoriumi šokinėjome per tą lemtingąją dieną ir laukėme, kada gi ta melancholija, su kuria kažko laukėme, prives prie kulminacijos. Neveltuo ta viena diena buvo aprašoma lygiai pusę knygos.
Galbūt dėl to, kad buvau mačiusi filmą, visą knygą jutau nenumaldomą slogutį, kuris neleido stačia galva nerti į knygą ir ją suryti, reikėjo skaitymą normuoti. Visą laiką persekiojo negera nuojauta ir turbūt būtent dėl to pirmiausia ši knyga man priminė mano mylimą ‘Vėjo šešėlį’. Žinoma, jie turi ir daugiau panašumų – likimo temą, knygos knygoje motyvą, pamažu atsiskleidžiantį praeities šydą.
Jeigu jau pradžioje buvau stipriai susižavėjusi, pasiekus kertinį epizodą mano žavėjimasis kiek susvyravo. Mat nors situaciją labai nuodugniai analizuojama, patikėti ja darėsi sunku. Laikai gal ir ne tie, anglai gali būti savotiški, bet kad policija į vaiko žodžius dėmesį be jokių abejonių, akimirksniu kreiptų labiau nei į suaugusios moters – nelabai įtikima. Bet tada prasidėjo karo epizodai ir taip pribloškė ta Robio ir Sesilijos santykių drama ir kaip puikiai ji gvildenama, kad aš nutariau atsiriboti nuo savosios realybės ir susitelkti į kūrinio realybę. Ir net pati stebiuosi, kokį puikų sprendimą padariau, mat pabaiga ėmė ir tingų žavėjimąsi pavertė pribloškiančiu suvokimu, kaip viskas nuostabiai sugalvota, kaip susijungia mažiausios detalės, pradžioje neturėjusios didelės reikšmės, bet pabaigoje labai praturtinančios kūrinio audeklą. Visame romane žaidęs autoriaus ir Brioni paralele McEwanas visiškai nuginkluoja leisdamas Brioni ir tapti tikrąją autore bei šitaip suspekuliuoti viskuo, ką šitaip išgyvenome skaitydami – ne tik nubraukti kibirkštėlę vilties, kurią suteikė trumpas iš mažų antraeilių detalių susidarytas Robio ir Sesilijos sąlyginos laimės vaizdas, bet ir sukelti absoliučių abejonių – kas istorijoje tikra, o kas išgalvota?
Žiūriu, kad dar nekalbėjau apie meilę – vargu ar išvis pavartojau tokį žodį. Autorius knygoje taip pat jį mini tik kelis kartus, bet tragiškos meilės atmosfera skaitant nei akimirkai neapleidžia. Šarmo priduoda ir nuostabus autoriaus gebėjimui sukurti jaudinančią atmosferą, juslingai aprašyti scenas, kurias vieni mėgsta palikti už uždarytų durų, kiti subanalinti iki begalybės. Apskritai atrodo, kad vyrai rašytojai turbūt erotiką vaizduoti geba daug geriau nei moterys, tik daro tai rečiau.
‘Atpirkimas’ tai stebuklų kupina liūdna knyga apie žmogaus ir likimo ryšį, kurį ne taip paprasta suprasti. Tragiškas pasakojimas, užgniaužiantis kvapą, bet paliekantis viltį. Manipuliuodamas tikrove McEwanas sukuria fikciją, kuri nurungia.
0 Komentarai