Pirmoji pažintis su šiuolaikine rusų literatūra yra tikrai sunkiai apibūdinama. ‘Lazario moteris’ skaičiau ilgai, nors ir skaitėsi smagiai, Marinos Stepnovos tekstas nuostabus, bet štai siužetas – tikra rusiška hiperbolė.
Tikrą tiesą sako anotacijos pradžia – tai tikrų tikriausia šeimos saga, moterų gyvenimais pasakojusi apie neeilinį, genialiai trenktą vyrą. Saga, aprėpusi bene visą dvidešimtą šimtmetį, labai nepastebimai ir natūraliai, be jokių pavardžių ar pavadinimų, per žmonių gyvenimus atskleidusi to laikmečio Rusijos metamorfozes. Tas turbūt man patiko labiausiai – lėta, elegantiška kelionė laike. Tiesa, ta tarybinė rusiška kultūra tykojo už kiekvieno kampo ir įsivaizduoju, kad kam nors tolimesniam tai kultūrai, knyga arba pasirodytų nesąmonė, arba linksma fantastikos srities pasakėlė.
Apskritai knyga labai sodri ir stipri – tankus tekstas, kuriame visai nėra vienišų sakinių, net mažiausios detalės ir nukrypimai užpildomi be menkiausio plyšelio. Autorė pateikia įvairius epizodus apie į gyvenimą besikabinančius vaikus, apie sugriautus jaunų merginų gyvenimus, apie žudikišką baletą, apie karą žaidžiančius mokslo guzus ir įkomponuoja juos visus į darnų, nuostabiais dialogais ir iš kojų verčiančiais sakiniais stebinantį tekstą. Marina Stepnova man pasirodė tikra tokių iš konteksto neišimamų, vienetinių ir stebinančių sakinių meistrė. O ir drąsus vertimas, su visais keiksmažodžiais ir tikrove, čia labai labai padėjo.
Bet su sodriais, epiniais tekstais tokia problemėlė dažnai iškyla – tirštumas, veikėjų portretų perspaudimas, jų poelgių priežastinių ryšių sureikšminimas. Kartais man jis labai patinka, kaip Allende ar Sabaliauskaitės tekstuose, o kartais, kaip Markezo, Dostojevskio ar Dickenso knygose, tiesiog nelimpa. Taip nutiko ir šį kartą. Susitaikiau su tokia šiuo metu be visa ko ir labai rusiškai atrodančia tendencija ir kiek galėdama veikėjus čiupinėjau tekste, o ne realybėje. Visgi tas pasikartojantis didžios meilės tarp mažiausiai dvigubai vyresnių asmenų, ir dar beje labai vienpusės, elementas nors ir labai išraiškingas, galiausiai tikrai nuvargino. Ne tai, kad manyčiau kad santykiai esant didžiuliam amžiaus skirtumui yra negalimi, bet tiesiog trys tokie atvejai be jokios atsvaros jau pasirodė gerokai per daug. Pati knygos pradžia ir Liduškos mamos nuskendimas tai išvis kažkoks kuriozinis – išėjo pasimaudyt, fone kažkas pašneka ramiai, kad nuskendo kažkas, grįžta vyras toks cool pasiima dukrą ir išeina. Nu kažkaip nei šis, nei tas, o kur dar nelogiškas Galinos gyvenimas... Apskritai tas negalėjimas pastovėti už save užmušė – Galina dar dar, bet Liduška tai jau šiuolaikinė mergina...
O meilė. Na, aš tokios meilės nesuprantu. Kaip nesupratau Katrinos ir Hitklifo, taip ir visų Lazario peripetijų. Visi tie grandioziniai amžiaus skirtumai – viena medalio pusė. Bet Lazaris, būdamas labai aštraus proto, visgi buvo bukas kaip reikiant, kai kalba pakrypdavo apie santykius. Meilę Marusiai jis aiškiai sumaišė su kažkokia meilės mamai atmaina. Galina tebuvo Marusios pakaitalas, kurį jis galėjo turėti, ir tas epizodas su kapinėmis, kur jis atsivedė žmoną supažindinti su lavonu, turbūt buvo viena kraupiausių knygos vietų. Ir nors Lazario mirties scena ir vėlyvas Galinos supratimas, kad visgi jie kažką turėjo, tikrai buvo jaudinantis, gražus ir nuostabus – tokia troškinanti neapykanta man nesiasocijuoja su meile nors tu ką. Na ir dar yra Liduška, kuri galbūt ir ištaisė senųjų kartų klaidas jas beveik išgyvendama savo kailiu, galbūt ir atskleidė Lazarį kitoje šviesoje, galbūt sujungė kai kuriuos palaidus galus ir baigė tą užburtą ratą, bet aš norėjau realybės, tikros viską nurungiančios žiaurios realybės, o ne klinikinės mirties, kuri atskleidė kelias didžias paslaptis.
Tačiau nepaisant mano negebėjimo įžvelgti meilę keistose formose, šis romanas yra apčiuopiama, klaikiai gerai parašyta drama. Liūdnas pasakojimas, kur šviesos pluoštelį gali užtikti tik kur ne kur, tačiau kuris ko jau ko bet abejingu nepalieka.
0 Komentarai