Perskaičiau štai jaunimo auditorijai skirtą trileriuką ‘Izola’. Isabel Abedi vieną knygą – ‘Kuždesį’ – jau senokai buvaiu skaičiusi, tuomet jis netgi buvo skirtas mano tikslinei grupei ir labai patiko. Šį kartą, nors aišku ir teko žvelgti į viską per atstumą, įspūdis taip pat liko labai geras.
Žvelgiant per atstumą, t.y. aiškiai suprantant, kad tai yra lengvas kūrinėlis jaunam ne itin išrankiam žmogui, šita knyga yra tarsi parašyta pagal visus kanonus. Keli jaunuoliai, atskirti nuo tėvų, visi labai saviti, su savo bėdomis ir problemomis, kai kurie galbūt ir nėra itin išbaigti, bet labai ryškūs ir kiekvienas turi savo indėlį į istoriją. Yra ir gražuolė vilioklė, ir nuoširdi pleputė, ir seksualus pasipūtėlis, ir jautrus kačiokas, o dar gražus vienišius ir mergina, kurios slepiama praeitis daug tamsesnė nei kitų. Jie vienas kitam kažką jaučia, bet čia viskas tyra ir gražu. Nuolat auganti įtampa, lengvos užuominos, kurios kažkuriuo metu įgauna pavidalą ir susitinka stulbinamoje kulminacijoje. Na galbūt ir ne viskas joje pribloškia, kai ką įtarei, kai ką numanei, bet vis tiek stebiesi kaip įdomiai čia viskas susisuko. Logika galbūt ir išeina kartais kur nors pasivaikščioti, bet tikrai būna ir blogiau, net ir kūriniuose, kurie taiko į aukštas sferas.
O šitas kūrinys paprastas, pasakoja istoriją apie sužeistos sielos įvaikintą merginą ir jos norą sugrįžti pas seserį. Apie tragišką, tiesiog holivudišką, bet skaudžią ir tiesos krislų turinčią šeimos istoriją. Apie liūdnus, bet nesuprastus vaikus. Apie vienišumą ir pirmykštė baimę. O kad viskas būtų daug įdomiau, visa tai įvelkama į pašėlusio tempo trileriuką. Ir nieko čia itin neprikiši. Ir pabaiga graži. Viskas susidėlioja į savo vietas.
Patinka man šita autorė ir pati nežinau, kodėl ankščiau jos kaip reikiant neįsikibau – būtų tiesiog pribloškęs ir šitas romanas. Bet ir dabar patiko.
0 Komentarai