‘Ponia Bovari’ save užsirekomendavo tuomet, kai aptikau ją ‘Flobero papūgoje’. Vis išlįsdavusios detalės, ta paslaptingai neva besikeitusi jos akių spalva, žymusis epizodas su karieta užtrauktomis užuolaidomis... Na žodžiu iš detalių susidarė įspūdis apie aišku tokį klasikinį romaną, tylią ramią, bet visgi kiek juslingą istoriją su daug to prancūziško komentaro apie visuomenę.
Pagrindinė romano linija nenustebino – pasakota apie jauną merginą, kurią kankina idealizuotos svajonės, ji nemyli savo niekingo vyro, trokšta nuotykių, mirtinai įsimyli kiekvieną pakliuvusį po ranka ir suka su jais romanus. Viskas būtų puiku. Jeigu ta pagrindinė veikėja nebūtų buka kaip bato aulas. Nes bet koks variantas būtų geresnis negu vištelė, pasiduodanti vyrų valiai. Buvo mirtinai nuobodu ir nors kiek intrigos atsirado tik pabaigoje, bet ir tai ne dėl visų meilės reikalų, o pinigų. Su tikra viliokle būtų buvę daug įdomiau bent jau skaityti.
Apskritai labai blankus pasirodė šis romanas ir ne itin daug ką galiu apie jį pasakyti. Kad jau pagrindinė linija išblukusi, bent jau visuomenės linija galėjo būti ryški. Bet ne. Paskendo viskas nelaimingoje Emos Bovari kasdienybėje, tie kartkartėmis išlįsdavę karikatūriniai antraeiliai veikėjai, nors ir buvo idėjiškai neblogi, apskritai ne daug ką davė bendram vaizdui ir kad ir kaip stengiausi, daugiau visame tame balagane mačiau jos, o ne visuomenės menkystę. Anglų būdas pašiepti save man patinka daug labiau – jie bent jau pagrindinius veikėjus pasitelkia tokius, kad jie išsiskiria iš tos apgailėtinos aplinkos, kartais jie netgi man patinka, o jeigu tokia laimė ir nenusišypso, jie bent jau būna ryžtingi, eina prieš sistemą ir tuo mėgaujasi. Na tai pavyzdžiui palyginus su Rebeka Šarp, Ema man apsirodė tik blankus, erzinantis jos atspindys. Pati būdama viena gėdinga dėme ji negalėjo tinkamai atskleisti tvyrančių aplink.
O ir to skandalo daug neradau, net tas karietos epizodas buvo visiškai išplaukęs, tai žodžiu viskas buvo pilka. Na nebent pats pasakojimas turėjo kiek spalvų. Nes net ir šita nuobodybė skaitėsi kaip sviestu patepta. Reziume – aktualumą kiek praradusi klasikinė istorija, kurios neskaičius turbūt nieko nebūčiau praradusi, bet skaitydama ją dar kartą prisiminiau, kodėl myliu Austen, britų literatūrą ir dar Skarletę.
0 Komentarai