Lietuviški populiariosios literatūros bandymai mane traukia lyg magnetas ir sukelia tokį keistą lūkesčių ir išankstinį jų mažinimo save įtikinėjant per daug nesitikėti, derinį. Tai su ‘Vilniaus Madona’ tas savisaugos mechanizmas neblogai sušvelnino kritimą.
Bendrai paėmus buvo įdomu, paslapties išaiškėjimo laukimas vertė versti lapus kaip konvejeriui. O dar Vilnius! Kaip jis man čia patiko. Tūloje’ Vilnius mane į neviltį varė, silvose, kad ir kokios nuostabios jos būtų, Vilnius vis tiek buvo kažkoks tolimas ir lyg ne tas, kurį gerai pažįsti. O čia jis jau buvo mano. Neįkainojama buvo konkrečiai akyse tiksliai, o ne miglotai matyti, kur veikėjai pasistatė mašiną, kaip iki jos sutrumpino kelią grįždami pro barbakaną ir kaip policijos žiburėliai apšvietė universiteto kiemą. Jis buvo kartu ir šiandienos Vilnius, kur viešbutis vadinasi lygiai taip, kaip pameni, bet kartu jau ir kitas – su žaliojo tilto skulptūromis ir litais apmokamomis kalėdų dovanomis. Tiesiog įstabu, kaip pernai išleista knyga jau atrodo istorija.
Pynėsi čia istorija, iliuzija ir dabarties kriminalinis pasaulis. Gražiai pynėsi, bet lietuviškai. Nors ne visai, nes buvęs žaliūkas čia staiga yra vienas turtingiausių Vilniaus žmonių ir dar yra labai mielas. Tiesa, kad stoties žaliūkų čia reikėjo, bet gal kažkiek tikroviškesnių. Amerikietiškose tokio žanro knygose logika irgi ne visada pirmu smuiku groja, bet lietuviškame kontekste tie patys dalykai kažkaip atrodo dar neįtikinamiau ir ne todėl, kad nėra jokių lobių ir nelaimes nešančių kunigaikštienės vėrinių, o ir nusikaltimai dažnai ne tokie dramatiški. Tiesiog kai visa tai vyksta aplinkoje, kurią taip gerai žinai, supranti, kad nėra komisarų, kurie tirtų visas bylas – ir nužudymus, ir pagrobimus, ir organizuotą nusikalstamumą ir niekas nepatikrina pirštų antspaudų per kelias dienas kaip rodo per CSI.
Neįtikino manęs pagrindinė veikėja, ramiausiai sau mieganti per naktis, kai jos duktė pagrobta, kad ir prisigėrusi migdančios arbatos ir nei iš šio nei iš to nenueinanti aplankyti vyro šiam sumuštam gulint ligoninėje. Viskas grynai vedė prie romano su vyru, apie kurį ji negalvojo, kurio nenorėjo ir kurio bandė visomis išgalėmis atsikratyti ir su kuriuo susidėjo kaip vištelė tiesiog todėl, kad jis jos norėjo. Apskritai visa šita istorijos dalis man oi kaip nepatiko. Moralas – jeigu tau nelabai patinka tavo vyras, varyk, permiegok su nusikalstamo pasaulio šulu, o kai jis pašautas gulės Šveicarijos ligoninėje, galėsi neskaudančia širdimi grįžti pas vyrą. Žinoma, tą veikėją suprasti gal buvo dar sudėtingiau ir dėl to, kad kaip durna užkliuvusi už Vilniaus pavadinime nesusipratau, kad tai antra serijos dalis, o apie jos įvykius buvo užsimenama ir čia.
Nebuvo čia tokių neįtikėtinų siužeto posūkių, kad galva susisuktų, užtat sutapimų ir veiksmo nepasigedau. Visa sąsaja su XVI amžiumi, cerkvėmis ir ikonomis įdomi, istorijos visai smagios, bet kažkiek įkomponuoto simbolizmo ir idėjų būtų pridėję naujų spalvų ir tikro žavesio. Pradžioje buvo kiek betikslio vaikščiojimo po Vilniaus bažnyčias, jautėsi tas toks gido balsas kažkur užkulisiuose, bet bent jau leido pasigrožėti Vilniumi. Dėl Lietuvos ir žmonos galvą padėti galintis romantizuotas Aleksandras irgi nemaišė, nors ir ne itin kuo ir prisidėjo prie istorijos. Buvo netgi vienas tikrai prajuokinęs epizodas, nors, tiesa, kiti bandymai ta linkme nebuvo tokie vykę.
Būtų galima berti įvairius pastebėjimus lyg karoliukus iš Ievutės vėrinių į dvi lėkšteles ant svarstyklių ir stebėti, kuri pusė nusvers – tai turbūt svyruotų tai į vieną, tai į kitą pusę, bet bendrai nusistovėtų kažkur ties pusiausvyra. ‘Vilniaus Madona’ pasirodė toks lengvas pramoginis į nuotykių bestselerius besitaikantis romanas, gausiai aprengtas lietuvišku rūbu – nuo labai jau lietuviškų veikėjų vardų iki pilies gatvės grindinio.
0 Komentarai