Jodi Picoult sugeba prikaustyti, sujaudinti, priverčia ir susimąstyti, ir ašarą nubraukti. Griebiasi kontraversiškų temų ir jomis meistriškai žongliruoja. ‘Trapume’ ji imasi pasakoti trapios mergaitės, kuriai nuolat lūžta kaulai istoriją, o centre, aišku, teismas, į kurį mergaitės motina padavė savo geriausią draugę, kad laiku nenustatė ligos – ji eina į teismą kompensacijos geresniam dukros gyvenimui, teigdama, kad būtų pasidariusi abortą, jei būtų laiku žinojusi.
Autorė pasirinktą temą nagrinėja nuodugniai, giliai ir paprastai, pasitelkdama konkrečias situacijas. Iš pradžių liga atrodo nedėkingai, gyvenimas ne rožėmis klotas, bet kita vertus – reikia saugotis ir teks daug kartų pasisveikinti su gipsu – būna juk ir blogesnių neįgalumų. Bet stebėdama tą įvairiais požiūriais pasakojamą gyvenimą supranti, kaip visgi tai sunku – vaikui teko dukart mokytis vaikščioti, tėvus kartą uždarė į areštinę dėl smurto prieš vaiką, kai jie išvyko pamiršę pasiimti ligos pažymą, o po to jai teko keturis mėnesius nešioti gipsą, su kuriuo visai negalėjo pajudėti, o tuomet iš naujo mokytis sėdėti, o viskam pinigų reikia kosminių. Yra, aišku, ir kita pusė – mergaitė protinga, nes daug skaito, naršo ir šiaip domisi, nes ne itin ką daug gali veikti.
Šį kartą man romane visko pasirodė kiek per daug. Pasakota pirmuoju asmeniu iš penkių asmenų pozicijos – abiejų mergaitės tėvų, sesers, kaltinamos ginekologės ir advokatės. Tiek požiūrių leido visapusiškai pasižiūrėti į problemą – ir iš sesers, kuri pamiršta pyksta ant tėvų, kad rūpinasi tik sergančia seserimi, tiek ant pačios sesers, tiek ant savęs, kad taip galvoja, tiek iš ginekologės, kuri lyg ir tikra, kad viską padarė teisingai, bet ją vis tiek apima nepilnavertiškumo kompleksas, tiek iš advokatės, kuri pati netiki byla. Tačiau įvyniojus viską į faktą, kad pasakota iš tiesų antruoju asmeniu – lyg kiekvienas pasakotojas kreiptųsi į mergaitę, jau atrodo gana pigu. Jeigu dar sudedi su kitomis mažomis temomis, kurios buvo įtrauktos – įvaikinimas ir bulimija, o dar vienas kitas labai neįtikimas sutapimas na tai kiek paskęsta jau ta ir taip plati ir jautri tema, kuri plėtojama centre. O čia jau nekalbant apie eilėraščius ir receptus, kartas nuo karto pasirodančius.
O klausimai skaitant kyla nuolat. Geri klausimai. Kaip ‘Devyniolikoje minučių’ nebuvo įmanoma šimtu procentu palaikyti tik vieną ar kitą pusę, taip ir čia, kiekvienas epizodas, kiekvienas liudytojas ar pasakytas sakinys nudažo reikalą kitomis spalvomis ir iš pagrindų permąstai, kas teisus, o kas ne. Kas turi teisę spręsti, kam gyventi, o kam ne? Ar išvis kas nors turi tokią teisę? Ar nepilnavertis gyvenimas geriau nei jokio? O galutinis atsakymas vargu ar įmanomas. Ir pabaiga pateikia būtent tokį atsakymą – ne viskas yra tik juoda arba balta. Geriausia, ką gali padaryti, tai viską gerai pasverti, įvertinti ir priimti geriausią įmanomą sprendimą.
Jodi Picoult yra talentinga rašytoja, sugebanti patraukliai pasakoti teisinius dalykus, šį kartą juos supinti dar ir su mediciniais, pažvelgti į opias temas įvairiais kampais, gilai ir plačiai. Šį kartą ne viskas atrodė vietoje, o apskritai matyti labai aiški jos kūrybos linija, bet visgi man jos būdas prieiti prie sunkių temų atrodo gerokai patrauklesnis nei Irvingo.
0 Komentarai