Vargu ar kada ankščiau šitiek žliumbiau skaitydama. „Aš prieš tave“ – nuostabus, stiprus, žiauriai liūdnas, bet pozityvą nešantis romanas, apie kurį žiauriai sunku kalbėti.
Jis nepraprastai drąsus. Pasakoti meilės istoriją tarp keistos merginos ir beveik visiškai paralyžuoto vyruko, kuris dar yra tvirtai pasiryžęs mirti, na, ne kiekvienas sugebėtų. Negaliu ir įsivaizduoti pasaulio, kuriame eutanazijos tema nebūtų kontraversiška, kad ir koks būtų jos teisinis statusas ir bendras vyraujantis požiūris. Žongliruoti šita tema ir parašyti knygą, kurią visi dievina tikrai yra drąsos reikalaujantis talentas.
Jis nepaprastai stiprus. Neša tiesiog sukrečiančią žinią apie gyvenimo pilnatvę, paradoksaliai, apie norą gyventi, iš tikrųjų gyventi, mėgautis pasauliu aplink tave, o ne tik būti, apie neišnaudotas galimybes, žiaurų koks tik gali būti likimą ir džiaugsmą mažiausiuose dalykuose. Įsivaizduočiau, kad šitas romanas yra geriau už bet kokį saviugdos vadovėlį ir motyvacijos prikimštą psichologinę knygą be didelio siužeto. Šitas romanas tiesiog įtikina nesistengdamas.
Jis neįprastai lengvas. Ir vėl paradoksalu, kaip šitokius slegiančius dalykus galima pasakoti šitaip lengvai ir gražiai, neapsunkinant skaitytojo. Jau sakiau – pasakojimas nuostabiai stiprus, aišku liūdnas, bet jis draugiškas ir vietomis komiškas. Ant širdies aišku koks akmuo nuolat nusileidžia, bet tuomet kita istorijos vieta jį vėl kiek kilsteli ir taip pamažu pasakojimas praneša tave į pabaigą nesužlugdęs.
Jis dar tiek daug dalykų. Lyg ir minėjau žodžius „meilės istorija“. Kartais tenka, bet labai nesinori taip ją vadinti, nes ji daug daug daugiau nei tai, o kartu ir ne visai tai, ko tikėtųsi žmogus pamatęs tą nuvalkiotą žodžių kombinaciją. Gal čia aš, bet man rodosi itin sudėtinga sukurti seksualiai jaudinančią atmosferą, kai jis nė jos paliesti negali, o ji turi juo rūpintis kaip mažu vaiku, bet Jojo Moyes net tai pavyko. Bet pirmiausia tai draugystės istorija, kuri rūpinimąsi kitu žmogumi perkelia į naują lygmenį. O kur dar kitos siužetinės linijos.
Man labai patikusių knygų aprašymai amžinai būna mirtinai nuobodūs ir nors galbūt norėčiau pasakyti ką nors apie kūrinio formą, kuriai iki tobulumo lyg šiek tiek ko ir pritrūko, tokį jį šį kartą ir paliksiu. Nes tai knyga, kuri verčia tave laukti stebuklo pačia tikriausia to žodžio prasme, pažvelgti į savo gyvenimą ir galbūt pamatyti ne visai tai, ko tikėjaisi, ir šypsotis, ne tik pro ašaras.
0 Komentarai