Ko jau ko, bet Luisos Klark istorijos tęsinio tikrai nereikėjo ir yra žiauriai liūdna, kad Jojo Moyes neatsilaikė prieš kvailą fanų verkšlenimą ir išleido tą prakeiktą knygą. Aš esu garantuota, kad net jei būčiau perskaičiusi ‘Aš prieš tave’ laiku – prieš kelis metus, nebūčiau buvusi iš tų verkšlentųjų. Nes visoms istorijoms yra lemta baigtis, o šitokios įstabios istorijos anaiptol nėra išimtis – kaip tik priešingai.
Kas mano manymu turėjo nutikti Luisai išėjus iš tos kvepalų parduotuvės Paryžiuje? Galbūt ji būtų likusi Paryžiuje kokiai savaitei, vaikščiojusi jo gatvėmis, aplankiusi porą muziejų, kas rytą pusryčiavusi toje ‘Markizo’ kavinukėje liūdna ir tyli, bet visomis išgalėmis galvodama, kaip išpildyti Vilo norą. Tuomet ji būtų grįžusi Anglijon, mokiusis toje mokykloje, kurion įstojo, galbūt vakarais sunkiai dirbusi kokiame bare, bet galiausiai baigusi mokslus ir pradėjusi kažką veikti mados srityje. Galbūt jai būtų sunkiai sekęsi, galbūt ji būtų vėžlio greičiu judėjusi pirmyn. Galbūt... Galbūt jai net būtų visai niekas nepavykę. Bet ji vėl keltųsi ir vėl judėtų pirmyn. Vien dėl to, kad tą gyvenimą jai dovanojo Vilas, vien todėl, kad jis parodė jai, ką gyvenimas jai gali duoti.
Žodžiu, bet kas būtų geriau už tą nevykusią groteskišką istoriją su neįtikimais veikėjais, erzinančiais sutapimais ir nesusipratimais, kvaila paaugle ir seksualiu karštakošiu vyruku. Nes nu ne tik, kad priminė itin pigų meilės romaną. Buvo nuobodu. Ištęsta. Nelogiška. Epizodai vietomis sudėlioti katastrofiškai, pastraipos kai kur slydo akyse be jokios prasmės, paramos grupės pasikalbėjimai migdė, buvo iškritę iš konteksto ir savo dirbtinumu tiesmukumu toli pasiliko už subtiliai detalėmis ir siužetu atskleistų ‘Aš prieš tave’ gyvenimo tiesų. Nuolatinis Vilo minėjimas, kalbėjimasis su juo ir apie jį, tas sudievinimas neturėjo nieko bendra su žmogumi, kurį sutikau ankščiau. O ir su tuo kitu vyruku Luisa permiegojo gerooookai per anksti – ne dėl moralinių dalykų, ne, tiesiog nebuvo kada nei traukos pastebėti, o čia jau bast ir baigta. O po to jau neliko nė ką ir pasakoti.
Bet net ir visa tai – detalės. Baisiausia, kad šita knyga, jeigu žiūrint ją grynai kaip į tęsinį visiškai sugadina pirmtakės istoriją. Verkę ar ne, visi sutiks, kad fabula tikrų tikriausia ašarų pakalnė. Kas padarė ją nuostabia, įkvepiančia ir šviesia – jausmas, kontrastas tarp Vilo ir Luisos praeities ir ateities ir kaip viso to pastūmėta Luisa pamažu, kūdikio žingsneliais pajudėjo į priekį. Ir pabaiga knygos buvo nuostabi, visiškai tokia, kokios reikėjo. Žinoma, stebuklas būtų suėjęs dar geriau, bet pačios istorijos atžvilgiu tas laiškas Paryžiuje buvo kažkas tokio. O tas nevykęs tęsinys, kuris Luisą nubloškė dar toliau atgal, nei kad ji pradėjo pirmuosiuose ‘Aš prieš tave’ puslapiuose, ne tik visiškai sutrypė tą pabaigą, bet lengva ranka nubraukė visą istoriją.
Aš tik džiaugiuosi, kad šitas tęsinys buvo toks nykus, kad netruksiu jį pamiršti ir taip bus dar lengviau šituos du pasakojimus atskirti, kaip kad sugebėjau ‘Skarletę’ atskirti nuo ‘Vėjo nublokštų’. O manoji Luisa kol kas dar tik tvirtai žengė kitapus gatvės ir užėjo į ‘L‘Artisan Perfumeur’, kur nusipirko tuos kvepalus, kurie, tikiu, padės jai judėti pirmyn.
0 Komentarai