montekristas, grafas montekristas

Prisipažįstu – su nuotykine klasikine literatūra turiu rimtų spragų ir jas po truputį bandau užlopyti su štai tik antra Aleksandro Diuma knyga ir bene žymiausiu jo personažu – grafu Montekristu. Žodžiu, nors dar tik pradedu žengti pirmus žingsnius, nesismulkinu, ir iš karto žengiau bene dviejų tūkstančių puslapių žingsnį su gigantišku romanu kupinu įvykių, personažų ir juos apraizgiusių ryšių. 

Ir jis man oi kaip patiko. Tekstas – milžiniškas, bet turi stebinantį gebėjimą išlaikyti dėmesį net tuomet, kai pirmo tomo pabaigoje staiga imama pasakoti apie veikėją, kuris visiškai nesisieja su buvusiu pasakojimu, o tuomet tam veikėjui pasakojama kito dar labiau nutolusio veikėjo gyvenimo istorija. Ir žinoma, visa tai susisieja kuo puikiausiai, pinasi ir susilieja į nuostabiai sukomponuotą detektyvo elementais persunktą tekstą. Mane džiugino pamažu susijungiančios siužetinės linijos ir prieš akis ryškėjantis vaizdas, o kur dar tas įspūdingas sugebėjimas skaitytoją įtikinti, kad tai jis pats išsiaiškino kokią paslaptį, o ne autorius pats taip sudėliojo detales, kad jos atsiskleistų jo numatytu laiku. Aišku, daugelį dalykų sužinai daug ankščiau nei su ta paslaptimi susiję veikėjai, bet tas laukimas, kaip viskas išsiskleis atėjus laikui ne mažiau jaudinantis už patį paslapties atskleidimo skonį. 

Turbūt kiekvienas žino, kad šitas romanas apie kerštą. Taip, taip, jame galima rast kitų daug tauresnių temų, bet pirmu smuiku visgi groja kerštas ir su tuo susijusi kita priežastis, kodėl šitaip susižavėjau šituo romanu. To, rodos, nuvalkioto keršto motyvo nestinga šiandienos kultūroje – knygos, serialai ir filmai, visi nesismulkindami sugeba jį stipriau ar silpniau įpinti į savo pasakojimus, bet būtent šitas klasikinis romanas man pagaliau suteikė tai, ko niekaip nesugebėdavau sulaukti šiandienos taurybių, malonybių ir krikščioniško moralo kupinuose naratyvuose. Net jeigu istorija prasideda nuo didžiausios neteisybės, nuo milžiniško ir pateisinamo keršto troškimo, kažkuriuo momentu visgi ateina ištižimo momentas, kai sulauki moralo, jog atleisti visgi yra svarbiausia, ir visa istorija subliukšta kaip balionas. Galbūt. Galbūt daugeliu atveju ir paprasčiau, lengviau ar moraliau yra atleisti, bet pirmiausia tai būna atvejų, kai apie atleidimą nė kalbos negali būti, o ir pats atleidimas gyvenime nebūna nei toks paprastas, nei, kartais, teisingas. Tai štai tai, kad grafas Montekristas iki galo išlaikė savo keršto troškimą ir nenumaldomai jo siekė bei pasiekė man paliko didžiulį įspūdį. Tai automatiškai sukuria stipraus romano efektą, autorius man rodos lyg nepaprastas drąsuolis ir pasakojimas kuo puikiausiai išlaiko tiek intrigą, tiek nuotaiką, tiek svorį. 

Dėl to ir džiaugiuosi, kad šitą romaną skaičiau ne paauglystėje, kaip neva reikėtų, o šiandien, kai sugebu šitą apsektą įvertinti. Manau, kad mes su Diuma nuo dabar rimtai draugausim. Tiesa, buvau skaičiusi ‘Juodąją tulpę’ ir ‘Karalinę Margo’, bet jų kalibrai akivaizdžiai skiriasi ir nors tos knygos man taip pat, kiek pamenu, patiko, šitokio stipraus įspūdžio toli gražu nepaliko ir imdamasi tokio milžiniško skaitymo dėl to net kiek buvau sukaustyta baimės, kad apsiimu didžiulį darbą, kurį pabaigti gali būti sunku. 

O kur dar nuogąstavimas, kad tekstas gali būti panašus į analogišką anglų nuotykių literatūrą, kitaip tariant – Dikensą... Bet pradedu pastebėti, kad prancūzai šitoje srityje kitokie ir sugeba tuos stebuklingus, vieną už kitą labiau neįtikėtinus, įvykius papasakoti taip įtaigiai, kad jie ne tik neerzina, bet tampa bemaž tikri. Ir, dievai, kaip smagu, kai jausmai tikri, o ne įsikalti į galvą – epizodai, kai susitinka Mersedesa su Edmonu, vaje, kaip viskas tarp jų įelektrinta, taip, pasaka, bet visgi tokia artima ir natūrali, kad net stebėtis nelieka vietos. Aišku, perskaičius kai kurie dalykai pasirodė kiek pertekliniai ir kokį septintadalį knygos aš būčiau nukirpusi, bet, iš tiesų, ir ką gi man žinot. 

Didžiulį įspūdį paliksiantis milžiniškas romanas su nepamirštama istorija, kuris supažindino su vienu įspūdingiausių veikėjų literatūros istorijoje, su kuriuo, na, turbūt kiekviena moteris mirtinai norėtų nueiti į pasimatymą.