literatūrinis paryžius

Šį rugpjūtį lankiausi turbūt kiekvieno skaitytojo must visit sąrašo viršuje besipuikuojančioje Prancūzijoje. Vaikščiojau tiekoje klasikinės literatūros aprašytais Paryžiaus bulvarais, užmečiau akį į Esmeraldos prieglobsčio novas Dievo Motinos katedroje, pasėdėjau paties Viktoro Hugo namų kieme, apžiūrėjau kavinukę, kurioje bent jau filme Luisa skaitė Vilo laišką, paklajojau net po Grenujo pamišimo lopšį – kvepalų sostinę Grasą. Su ta literatūrine mintimi nusprendžiau, kad galiu nusižengti kiek tematikai ir leistis į įspūdžių aprašinėjimą. 

Tiesa, tai buvo mano pirmas kartas Paryžiuje ir bendrai šį miestą apžiūrėjau tik labai paviršutiniškai, per nepilnas dvi dienas, todėl apie muziejų lankymą nebuvo nė kalbos ir apie tai, kas visgi gero pačiame Hugo muziejuje nepapasakosiu. Tačiau pats miestas pakeri akimirksniu. Man, kaip prisiekusiai architektūros gerbėjai, ten gražus buvo kiekvienas kampas. Tas grožis iš esmės net varė į neviltį. Žvalgaisi sau ir jau gaila, kad negali vėpsoti ilgiau, nes reikia judėti tolyn, tada pasuki už kampo ir vėl matai kokį absurdiškai prabangų ir išdailintą pastatą, tavo lankytinų vietų sąraše, kuris jau kilometrinis, tokio nė kvapo, tu net nežinai, kas ten, gal kokie paprasti žmogeliai gyvena, bet grožis nepaprastas.

Gana gražią rugpjūčio pabaigos dieną miestas buvo perpildytas turistų ir visą laiką nuoširdžiai gailėjau eilinio paryžiečio, iš kurio tas grožio miestas atimtas užgriuvusių turistų. Turbūt į miestą jie išeina tik žiemą, kai tas srautas aprimęs. To aprimusio srauto kitam kartui tikiuosi ir aš, nes einant per miestą kaip ančių bandai ar Versalyje stengiantis ką nors bent įžiūrėti per minią galvų, ta miesto magija, kad ir kokia sodri, ryškiai slopsta. Todėl niekaip negaliu atsidžiaugti, kad klajojimą po miestą dar švintant pradėjau Monmartre. Miesto panorama, kuri šiaip jau prėskoka, kylant saulei, atsiskleidžia visai kitomis spalvomis, nekalbant jau apie tai, kad ta panorama visa tavo, neskaitant kelių vietinių, dar besiblaivančių po vakarykščių linksmybių. Gatvės irgi tuščios, žmonių ar mašinų – vienas kitas ir gali niekieno netrukdoma grožėtis to rajono atmosfera ar fotografuotis viduryje gatvės. Tas tikras pasivaikščiojimo po įspūdingą istorinį miestą malonumas tikriausiai spėjo aplankyti tik čia – tikrai, Paryžius su visais kabaretais, vynuogynais ir stačiomis gatvėmis čia kitoks.



 

Galbūt ir sunku patikėti, bet aš sugebėjau nustebti Paryžiuje išvydusi Eifelį. Išlipus iš metro mieste būtent ten ir traukiau, bet kaip tik tą momentą dar nebuvau nusiteikusi jį pamatyti ir ta akimirka, kai pakėlusi akis nuo žemėlapio, staiga pašonėje jį išvydau, buvo neįkainojama. Nesakysiu, kad Eifelis gražus, įspūdingas jis nebent dėl aukščio, be tam grožio miestui jis neabejotinai tinka ir jį papildo – išlenda neįtikėčiausiose vietose, atrodo žiauriai surrealiai, lyg įklijuotas, bet dera.


  

Paryžius nuo jo taip pat nėra jau toks stebuklingas – nuo žemės jis atrodo kur kas įspūdingiau. Taip, pamatyti tą miestą iš viršaus reikia ir atrodo jis gražiai, bet iš viršaus jis pilkas ir vienas kitas auksinis bokštelis nesuteikia to efekto, kai žiūri į tuos didingus pastatus nuo žemės. O auksas! Kaip Paryžiui jis tinka, net ten kur jo daug jis atrodo skoningai ir tiem baltiem ar pilkšviem pastatam suteikia gyvybės.








Daugiausia literatūrinių stebuklų, nors jų labai ir neieškojau, žinoma, laukė Paryžiaus lopšyje, saloje, kurioje pirmiausia patekau tiesiai į Dofino aikštę, kur esančioje kavinėje buvo filmuoti finaliniai „Me before you“ momentai. Ši nedidukė tarp namų pasislėpusi aikštė nustebino savo šviesumu. Atmosfera čia buvo nuostabi ir leido minutę kitą pailsėti. Norėjau rasti tikrąją kavinukę ir kvepalų parduotuvę, bet šios jau neegzistuoja, taigi teko pasitenkinti filmo scenomis. Arba kad štai ir vakar ponia Danglar iš Grafo Montekristo pravažiavusi šią aikštę įėjo į Teisingumo rūmus.

Ir žinoma, Dievo motinos katedra. Palaukus nemažą eilutę, vis dėl to į ją užėjau. Pasitiko gili tamsa, kurios kažkaip nesitikėjau. Palikta ta senovinė žvakių šviesa ir katedra savaime tampa kažkokia mistiška vieta. Na, o įsivaizduoti ten kažkur bokštų viduryje gyvenant Esmeraldą vieta pasidaro dar surrealistiškesnė.  Pačių Hugo namus aplankyti galbūt pasiseks kitos kelionės metu, bet bendrai į tuos prabangius namus ir tarp jų įkorporuotą kiemą pasižvalgyti vis tiek įdomu.

Triumfo arką svarsčiau išvis aplenkti. Paryžiuje, kaip ir tikėjausi, buvo daug įspūdingesnių architektūrinių paminklų, bet negaliu atsidžiaugti, kad visgi ją aplankiau. Su niekuo nepalyginsi ten tvyrančios atmosferos. Galbūt prie to stebuklingo momento magijos prisidėjo pavakarys, kai saulė jau slinko apačion ir spinduliai tiek visokiausiais ratais apšvietė patį pastatą, tiek skverbėsi per visas arkeles, žaidė, stebino ir naujai nudažė grindinį bei užknisusius turistus. Nemaišė ir memorialinės vietos atmosfera ar prie nežinomo kareivio kapo padėti vainikai. Bet stebuklingiausias dalykas visgi buvo tas praktiškai nenutrūkstantis ir nesustojantis transporto judėjimas aplink. Niekada nemaniau, kad toks neįtikėtinas jausmas sėdėti ten po vidur gatvės stovinčiu pompastiku didžiuliu pastatu ir jausti aplink pro šalį lekiantį gyvenimą. 

Ir Versalis! Auksiniai rūmai, didysis Prancūzijos karūnos brangakmenis. Aš gyvenime vienoje vietoje nemačiau šitiek aukso, vartai taip žibėjo, kad net apniukusią dieną be saulės akys merkėsi ir be tamsintų akinių buvo net sunku žiūrėti, o pasigrožėti jais teko gerą valandą, laukiant milžiniškoje eilėje, kaip gyvatė išsiraičiusių aikštėje priešais. Rūmai – ištisas meno šedevras su nuostabiausiais piešiniais ant sienų, auksiniais durų ir kitų paviršių dekorais ir šilkiniais juokingai mažų lovų baldakimais. Tik štai po sodus pasižvalgyti neteko, nes vos prabėgus rūmus, ėmė lyti.

Grįžtant prie žemiškų dalykų, kiek nuvylė chaosas Versalyje, kur žmonės nebuvo itin linkę padėti, nes pavyzdžiui į sodus buvo galima eiti atskirai, nelaukus tos žvėriškos eilės, pačiuose rūmuose irgi ne viskas taip išdailinta kaip norėtųsi, kad ir įtrūkimai lubose. Ir patį miestą, galvojau, prancūzai myli labiau – garsieji Marso sodai nuo Eifelio atrodo tikrai apgailėtinai ištrypti ir apie jokius mielus piknikėlius ten negali būti ir kalbos.



 
O jei kam nors dar niekad nebuvusiam Paryžiuje sukėliau didelį norą jį aplankyti, o keliauti savarankiškai dar teko nedaug, šiek tiek pabaigai praktinės pusės. Keliavimas “on budget” į Paryžių nėra jau tokia misija neįmanoma, kaip gali pasirodyti niekada nekeliavus taip absoliučiai savarankiškai. Nors pigių skrydžių oro uostas ir yra gerokai nutolęs nuo Paryžiaus, jį pasiekti specialiais autobusais nėra jokių sunkumų – aiškios rodyklės ir praktiškai didžioji diduma su jumis atskridusių žmonių tiesiog neleidžia pasiklysti. Išlipus iš autobuso, pasitikusios rodyklės lengvai nukreipia į metro, kuris ne tik, kad nėra toks jau bauginantis ir sudėtingas, bet netgi suteikia teigiamų emocijų. Visada esi judėjime, greitai ir be problemų pasieki bet kurią miesto vietą. Žinoma, iš anksto reikia pasidomėti kokia linija, iš kur, kokia kryptimi važiuoti ir kur išlipti. O tuomet telieka sekti lentas ant sienų ir pasiruošti laipioti laiptais. Persėdimų ir tų nereikia bijoti, nes nuorodos aiškut aiškutėlės, o jei kartais ir ne visiškai taip pat parašyta plane ir ant sienos, tereikia ramiai minutę pasukti smegenėles ir rasti akivaizdžių analogų. Susiprasti, kur išlipti taip pat vienas juokas – blogiausiu atveju ant lubų aiškiai išvardintos visos stotelės, jas įgarsina, aišku, prancūziškai, bet jos visuomet stambiu planu užrašytos ant platformų sienų ir telieka jas sekti. Na, o jei pasiseka labiau ir patenki į naujesnį traukinį, tavo buvimą vietą praneša žybsinti lemputė lentoje arba net televizorius.O kartais metro net prabyla angliškai. Žodžiu, į Paryžių skristi pigiomis oro linijomis ir gyventi kur nors toliau nuo centro, kad ir formulėje, yra tikrai misija įmanoma.