Ant šitos knygos nugarėlės rašo, kad nesuprasi šito romano, jeigu gyvenime nepadarei nei vienos klaidos. Na tai gal aš esu mažas žmogus, kuris klaidų iš tolo nedaro, bet man tai atrodo, kad didžiausia klaida visame šitame reikale yra pats romanas.
Geriausias to ženklas buvo, kai įpusėjusi paburbėjau draugei, kad nieko čia gero atrodo, ir jai paklausus, tai apie ką ta knyga, supratau kad taip nuoširdžiai neturiu žalio supratimo. Ir tokia stipriai blogąją prasme. Būna, kad negali pasakyti APIE KĄ, bet žinai, kad vis dėl to APIE KAŽKĄ. O tą akimirką supratau, kad nu ne, jinai absoliučiai apie nieką.
Šita knyga akivaizdžiai prisiskiria prie tokio lengvų blevyzgų žanro ir taip, jos dažnai ir būna iš esmės apie nieką, bet čia tai kitame lygyje ir svarbiausia – mirtinai neįdomu. Snobė nesu iš tolo ir tas blevyzgas paskaityti mėgstu (juk lentyna tiesiog pilna Sukės serijos knygų), bet jos turi būti įdomios, turi būti stimulas versti puslapius ir sužinoti, kas bus, o kartais ir kas gi nutiko prieš tai, turi palaikyti kokį veikėją, šipinti kokią porelę ir tiesiog pasinerti į pasakojimą. O čia..
Veikėjai tiesiog atstumiantys ir neįdomūs. Centre – mergina, kuriai terūpi tai, kad jinai stora ir turi įsivaizduojamą meilę groti fortepijonu. Jos draugelis penkiasdešimtmetis irgi storas amerikonas psichologas, kuriam jo darbas nusibodo ir jis tapo barmenu Maljorkoj. Dar yra tokie epizodiniai kaip mergina, kuri buka, miega su visais iš eilės, vemia per savo gimtadienį ir kurios dienos kišenpinigiai viršija JAV metinį biudžetą (ir iš kur jinai traukia tokius palyginimus), striptizo šokėja be perstojo čiulpianti ledinukus, lenkė, kurios gyvenimo svajonė stovėti prie konvejerio arba dar porelė belenkaip turtingų ispanų, kurių namuose vyksta vakarėliai su nuogomis arfininkėmis ir krištoliniais tortais. Nu tiesiog vardai ir butaforijos be charakterio, ne kitaip. Tokiais dalykais žaisti galima tik plunksnos meistrams, kurių tekstas, idėja ir siužetas patys savaime yra auksiniai ir veikėjai yra tik priemonės tikslui pasiekti.
O jau siužetas... (Akivaizdžiai, tiems mazochistams, kurie visgi žadą šitą romaną skaityti, pastraipėlę šitą geriau pražiūrėti). Tai štai ta stora mergina tam nusivylusiam psichologui pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje trisdešimt ketverių į Fredį Merkurį panašus (vardu Fredis) čiuvelis pradeda kabinti šešiolikmetę ne itin išvaizdžią merginą. Jie susitinka vaistinėj, o kitą naktį jis jau stovi prie jos lango, jinai duoda jam atsigerti vandens, galiausiai jie susitinka vienam pašėlusiam vakarėly ir prasideda... jis gyvena nežinia iš ko, atvažiuoja motociklu į Prahą, kad išsivežtų ją iš koncerto, sužlugdo visą jos muzikinę karjerą, serga maniakine depresija ir turi vaiką. Dėl Dievo meilės, RIMTAI?? Taisyklė numeris vienas. Jeigu romano centre meilė – PAGRĮSK JĄ. Jeigu romano centre meilė tarp keturiasdešimtmečio ir neišvaizdžios nepilnametės – PAGRĮSK JĄ DVIGUBAI. Taisyklė numeris du. Jeigu rašai apie klaidas gyvenime, PASISTENK padaryti tai ne taip akivaizdžiai. Nes tada atvirkščiai rašai ne tiems, kurie yra padarę klaidų gyvenime, bet tiems, kurie ne tik, kad jų nedaro, bet apskritai gyvena rūsy ir nė pirštu nebuvo prisilietę prie realaus gyvenimo.
Tai štai romanas prasideda nuo emigrantės Ispanijoj ieškančios ką jai dirbti be dainavimo. Nu vat tokį paprastą faktą kilometrinėj anotacijoj apie nieką buvo galima ir parašyti, nes matyt taip būtumėm išvengę mano kilometrinio nepasitenkinimo, nes būčiau tos knygos išvis nei pirkus, nei skaičius. Nors iš tikrųjų nieko nuostabaus iš moteris, kuri dirba laidoje 'Emigrantai' ir pakiliai pasakoja lietuvaičiams apie padugnes, kurie emigravo ir tris kartus ten jau sėdėjo cypėj, o dabar turi papuošalą ant kojos. Žiūrėkit chėbra, sako, kaip ten fainiai mūsų tautiečiai gyvena.
Kodėl, kodėl, nu kodėl negali lietuviai naujieji iškepti rašytojai nusileisti ant žemės ir rašyti kažką žemiško, paprasto, lietuviško. Po velniais, jeigu imu skaityti lietuvišką knygą, tai matyt tikiuosi ir rasti kažką lietuviško, o ne kažkokią chaotišką rašliavą, kuri kopijuoja visiems gerai žinomas amerikoniškas klišes, įkiša kelis nejuokingo, kandaus lietuviško humoro epizodus ir kad nereiktų tos prie lietuviško kraštovaizdžio akivaizdžiai netinkančios nesąmonės galutinai per prievartą ten sukišti, ima ir išsiunčia merginą į Ispaniją indų plaut. Taisyklė numeris trys. Jeigu tavo šmaikštūs epizodai facebooke sulaukia daug laikų, tu – ne RAŠYTOJAS. Neužtenka sukišti tą šmaikštumą ir savo patirtį šnekinant braškes skinančias vadybininkes į knygą, kupiną hamburgerių paveikslėlių ir tikėtis, kad tave skaitys žmonės, kurie turi šiek tiek intelekto ant pečių.
Šita knyga galutinai mane privertė atsigręžti prie tų lietuvių autorių, kurie sugeba rašyti. Rašyti apie Lietuva, apie nuobodų jos kaimą ir padaryti tai lietuviškai, aistringai ir įdomiai. Dabar suprantu, koks visgi lietuviškas šedevras yra ‘Miškais ateina ruduo’. Ir koks įstabus rašytojas yra Putinas, iš esmės sudominantis net labiausiai užsispyrusį jaunuolį, jei tik tas turi kiek kantrybės persiristi per pirmą knygos pusę, sudominantis savo istorija apie kunigą, ne jauną gražų patrakusį jaunuolį ir ne apie ilgakoję blondinę, kuriai po kojų krenta visi vyrai, apie kunigą be kiaušių ir jo problemas, meilę be sekso scenų ir tikras gyvenimo klaidas ir pamokas. Apie Katiliškio gebėjimą kurstyti fantaziją šieno ir bulviakasio aplinkoje net nėra ko ir šnekėti. Aš skaitau amerikoniškas ir prancūziškas nesąmones ir tai darydama kaifuoju, manęs netrikdo ta kita kultūra, bet imdama lietuvišką nesąmonę noriu ir rasti lietuvišką nesąmonę su lietuviškais vardais, lietuviškomis vietovėmis, lietuviškais žmonėmis ir lietuviškomis dramomis, o ne ta kitą kultūrą tik parodijos formoj. Lietuva yra nuostabi ir yra ką apie ją rašyti. Tereikia nusileisti ant žemės ir kurti, o ne klijuoti mozaiką iš pažirusių Dano Browno ar Jojo Moyes kūrybos šukių. Žodžiu, taisyklė numeris keturi. Jeigu nesugebi padaryti kažko tikrai gaivaus, NESPAUSDINK.
Nykus romanas apie nieką su veikėjais be portretų ir daug apeliacijos į humorą, kuris tik retkarčiais gaudavosi pusėtinas. Kompleksas ant komplekso, ne kitaip.
0 Komentarai