Perskaičius Kathrine Webb ‘Palikimą’ jausmas kaip pažiūrėjus gerą britišką dramą su savotiškai gražiais aktoriais, specialiai pritemdytomis spalvomis ir daug iš kojų verčiančių paslapčių. Įdomu, paslaptinga, jausminga ir palietė, bet ne gyvenimą keičianti patirtis.
Darganota britiško kaimo atmosfera, vaizduotę žadinančios seno dvaro sienos ir daugelį metų saugotos paslaptys žadėjo stiprų, šokiruojantį romaną. Negaliu pasakyti, kad lūkesčius pilnai užpildė. Vangoka pradžia, galbūt ir tinkanti filmui, kur truktų kokias 10 minučių, bet ne didelės apimties romanui, kur skaitymas laukiant už ko užsikabinti kiek prailgo. Kažkaip nenatūraliai, lyg per prievartą nuo pat pradžių įkišti mintijimai apie didžiąją paslaptį.
Ne itin gerai į bendrą vaizdą susipiešė ir tos dvi skirtingos istorijos, per mažai man buvo sąsajų, kad pateisinčiau jų buvimą. Viena jų nukėlė į dvidešimto amžiaus pradžios Amerikos laukinius vakarus su indėnų rezervatais. Kad ir kaip nepatiko man pagrindinė veikėja, ta dalis buvo tikrai įdomi. Šiurpinančiai įdomi. Neblogai sužaista psichologiniais apsektais ir nors jie buvo tikrai iš magiškojo realizmo daržo, įtikino. Skirtingai negu dabarties savižudybių nuotaikomis persunkta istorijos dalis, kuri kad ir kaip žiūrėjau rodėsi pritempta.
Bet pabaiga gera. Lyg ir. Ne, ir pats romanas neblogas, minčių tėkmė maloni, tik kažkaip lyg būtų daug norėta, bet iki galo neišmyluota. Ne kažin ką čia ir pasakysi.. aktoriai geri, muzikinis takelis tobulas, susižiūrėjo.
0 Komentarai