Paskutinė Silvos Rerum keturlogijos dalis, stebėtina, bet jaukinosi mane pamažu, reikėjo iš naujo priprasti prie Sabaliauskaitės rašymo stiliaus, surankioti bent mažas praeities daleles iš atminties, susipažinti su nauju veikėju – vėl vyriškiu ir dar kunigu, taigi skaičiau labai saikingai, po skyrelį kitą. Jau buvau bepagalvojanti, kad nors meistriškumu kaip visuomet nenusileidžia, ši neįsimins taip, kaip kitos, bet klydau. Pabaiga, kaip žinia, viena svarbiausių man knygos vietų, o dar turint omenyje kad tai ir visų keturių knygų pabaiga, tiesiog užgriuvo susižavėjimo banga.
Jeigu apie viską nuo pradžių, tai kas gi naujo ketvirtoje Norvaišų istorijos dalyje? Ogi, praktiškai, viskas. Jeigu jau trečioje dalyje teko išvykti iš Lietuvėlės ir apsilankyti kur toliau nuo mylimojo Vilniaus, tai šį kartą dėmesio centre buvo nebe Vilnius ar LDK, o Europa, kartu gal kiek ir pasaulis. Paskutinis Norvaiša, kurį turėsime garbės artimai pažinti, tai prisimena savo jaunystės studijas Prancūzijoje, tai po ją ar Amsterdamą keliauja, tai gyvena Londone. Nebuvau labai entuziastinga tokių posūkių atžvilgiu iš pradžių, bet tas platesnis žvilgsnis, leidžiantis iš pasaulio perspektyvos pažvelgti į Lietuvą buvo kaip tik tai, ko trūko visai Silvos Rerum simfonijai. Leidžiantis Lietuvos savarankiško gyvenimo saulei, nelabai jau kas neliko ir pasakoti, o toks kontrastais varomas pasakojimas tėškė visas tragedijos priežastis tiesiai į veidą, ją dar labiau išryškino, bet drauge ir dar kartą priminė, kodėl kartais visgi galime savimi didžiuotis. O nemaišo ir ta kiekviename žodyje spindinti Sabaliauskaitės erudicija, kuri visus palyginimus ir pasišaipymus paverčia tikrai vertingais pamąstymais, o ne emigrantiškais trumparegiškais šūdo pylimais, kurių tiesiog pakęsti neįmanoma. Galbūt vietomis trikdė toks lekiantis, skriejantis pasakojimas, kai šiaip Sabaliauskaitės tekstas kiekvieną mažiausią detalę smulkiai nagrinėja ir apdainuoja, bet tai matyt tiesiog iš trumparegiško noro supinti visus keturis pasakojimus į vieną, kai nėra tam jokio pagrindo. O prie šitos knygos, jos idėjų ir nuotaikos tas lėkimas buvo kaip tik pats tas.
Kaip visuomet neapleido tam tikros gana stiprios, bet vis tiek antraeilės sąsajos su ankstesne knyga, kas aišku žinant Sabaliauskaitės polinkį į paslaptis ir mįslingas apgaules kartais erzino mano kartais trumpos atminties galvą. Vis dėl to nuostabu buvo vėl pajusti Uršulės dvasią, kuri čia vėl lyg atgimė iš naujo, pirmiausia jėzuitiškose Pranciškaus kančiose, o galiausiai ir dailiai, subtiliai, prasmingai perbėgant per svarbiausius visos giminės gyvenimo momentus, kaip ir dera pabaigiant šeimos epopėją. O pabaiga! Paskutiniai du skyreliai tiesiog klaikiai užgriuvo savo sunkumu, be kita ko taip puikiai suteikusių naujų prasmių visam knygos pasakojimui. Turiu pasakyti, kad esu nepaprastai dėkinga autorei už galingą pabaigą.
Gaila tik, kad ta pabaiga, kaip dažnai nutinka, nėra iš laimingųjų. Ne, ne, spoilinti nieko nespoilinsiu, nes aš čia apie pagrindinę sagos veikėją – Lietuvą, o kas galiausiai XVIII amžiaus pabaigoje ją ištinka iki skausmo žinoma visiems. Viso romano metu lyg pamažu ir labai nežymiai eita tos tragedijos link, bet galiausiai prieita tik pačioje pačioje pabaigoje, kur galutinį pasakojimo akordą autorė lyg pleistrą nuo žaizdos nuplėšė staigiu judesiu, turbūt keliose dešimtyse puslapių išdėsčiusi išvadas, plaukiančias iš plačiai nagrinėtų pakeliui priežasčių. Kadangi tekstas ten šitaip koncentruotas, kiekvienas net menkiausias žodis ten turi savo misiją – smeigti durklą kuo giliau į širdį ir Lietuvos karstą, taigi pasisekimas tikrai didžiulis.
Gal aš ir perdedu, gal ir matau tai, ko ten visai nėra, bet šiandien kaip niekada ankščiau kasdieną su neaprėpiamu nusivylimu ir šiurpinančiu susitaikymu esama padėtimi stebint tai, kas darosi Lietuvoj ir kaip tie patys durniai kaip visuomet skandina visą potencialą kurį turim kaip tauta ir valstybė, aš tuose keliuose skaudžiuose puslapiuose matau eilinį įspėjimą, kurio niekas niekad neišgirsta, bet kuris visuomet laukiamas ir spaudžia gerklas. Stipri, tikrai labai stipri pabaiga.
Filosofinis toks šį kartą aprašymas, bet ką gi daug techniško apie tas Silvas ir bepasakysi. Tekstas vėl tas pats su tankiais ilgais sakiniais, riebiais pasakymais ir nuostabiu sąmoju, kuris aplanko kiekvieną kartą išlindus kažkam panašiam į tiesioginę kalbą. Vėl nuostabiai suręstas. Ir štai baigusi visas keturias knygas galiu drąsiai pasakyti, kad mane iki smulkmenų žavi visa puikiai įgyvendinta idėja, su visomis tomis būtent keturiomis knygomis, skirtingomis jų nuotaikomis, neryškiomis sąsajomis surištomis istorijomis ir visas jas vienijančia ode Lietuvai. Pirmiausia man ši saga yra meilės istorija. Visai ne kuri nors iš ne vienos vykusios jos puslapiuose. Meilės Lietuvai. O svarbiausia – ne nostalgiškos, sentimentalios ir, pripažinkim, dažnai aklos, žodžiu mergaitiškos meilės, o brandžios, gyvenimiškos, neužsimerkiant prieš ydas, bet ir neleidžiant joms užgožti to, dėl ko myli. Sabaliauskaitė neidealizuoja Lietuvos, piešia ją tokią kokia yra ir būdama kupina savo intelektualios įtaigos moko mus iš naujo ją pažinti ir pamilti.
0 Komentarai