Baigiau štai tris 1Q84 knygas, netgi sugebėjau įvertinti gan aukštais balais, bet ar mes su Murakamiu draugai taip ir nesupratau.
Man ši trilogija patiko, įspūdis teigiamas, bet skaitydama trečią knygą jau pradžioje supratau, kad nebus to nubloškiančio efekto, kurio tikėjausi po daug žadėjusios pradžios, kuri man suteikė daug kontraversiškų mažų pamąstymų ir peno pliurpti valandom. Pritrūko efektingos atomazgos. Pabaiga buvo gera, bet toks jausmas, kad visa tai, kas turėjo potencialo, kas mane intrigavo ir apie ką daugiausia spekuliavau, buvo nukirpta kažkur viduryje kelio be gailesčio ir galiausiai gavau visiškai kitokį rezultatą. Spėju, kad sumanymas ir buvo toks, tik nepažinodama Murakamio, nuvažiavau į pievas.
Nepaisant kitokio rezultato nei tikėjausi, man trečioji knyga patiko dėl kitų priežasčių. Ji buvo lėta, vėl grįžom prie tokio nedrąsaus detektyvinio elemento ir realiai niekas toje knygoje nevyko, bet nuobodu nebuvo. Kur ten nuobodu, netgi išliko intriga. Nesuvokiama tiesiog kaip taip gali būti. Abu pagrindiniai veikėjai puse knygos sėdi kiekvienas skirtinguose šalies galuose praktiškai vieni ir laukia vienas kito, o aprašoma tik jų kasdienybė ir mintijimai, iš kurių praktiškai jokios naudos. O mirtinai nuobodu visai nebuvo. Randi trečio veikėjo poziciją, kuris pirmose knygose buvo antraeilis, keliose vietose teišlindęs veikėjas, vėl niekas nevyksta, vėl mintijimai, ir, vaje koks siaubas, aprašomas jo minčių kelias spendžiant detektyvą, kurio visus iki vieno atsakymus žinai, nes apie tai ką tik perskaitei dvi knygas. O ir vėl nenuobodu. Dar ir patinka!
Koks įdomus buvo tas minies kelias! Kaip įstabu buvo sekti, kaip Ušikava iš pačių mažiausių, pačių nereikšmingiausių detalių prieina teisingų išvadų, sekti visus alternatyvius minties kelius ir matyti jį visgi pasirenkant, rodos, ne patį logiškiausią ir paprasčiausią, bet teisingiausią kelią. Nors ir ne tradicinis, bet visgi tai buvo pats nuostabiausias detektyvas. O kur dar tai, kad, kaip ir visoje trilogijoje, neaišku ar tos skirtingos pozicijos vyksta paraleliai laike ar net tame pačiame pasaulyje! Tam išaiškėjus, atsirado dar vienas papildomas visažiniškumo elementas ir turiu pasakyti visa tai vertė visgi sėdėti kaip ant adatų ir spėlioti: atspės ar neatspės, ras ar neras, susitiks ar nesusitiks.
Manęs niekuomet abejingos nepalieka visokiausios mažytės sąsajos ir kontekstai taigi nesunku įspėti, kad visi kačių miestai, NHK rinkliavininkai ir Janačeko simfonijetės pridėjo šiokių tokių pliusų. Visgi visos trys knygos bendrai neneša tokio didžiulio efekto, kokio norėtųsi, o po vieną tiek efektingoji pirma, tiek keistoji paskutinė nėra labai jau daug vertos. Vis dėl to reabilitacija įvyko ir su Murakamiu dar į porą pasimatymų matyt reikės nueit.
0 Komentarai