Tokia trumputė, tokia lengvutė ir tokia paprastutė, gal net kiek vaikiška, kad apie ją tik trumpai, tik lengvai ir tik paprastai.
Labai įdomus stilius. Iš vienos pusės labai scenografiškas, lyg koks neformatinis kino filmas – mėtomasi per epizodus, kurie prasideda lyg nuo vidurio ir baigiasi pakibę, palikdami atvirą lauką interpretacijoms. Kartu visa tai primena ir vaikiškas knygutes – labai naiviai ir paprastai vienu ypu pristatomi veikėjai, jie labai epizodiški, egzistuoja tik tam tikru tikslu, kurį įvykdę dingsta be jokios žymės. Kai kurie, net ir to aukštesnio tikslo – kažkuo rimtai papildyti pagrindinę siužeto liniją – lyg neturi.
Optimizmo bomba, kaip skalambija nugarėlė? Naaa nežinau, bet tikrai graži, miela ir lengva istorija, kurioje gyvenimo neteisybės daug, bet ji skambiai nugalima. Knyga apie svajones? Galbūt, bet labiau apie pasirinkimus, brandą, žmogišką ryšį.
Ir nieko nuostabaus, kad Alma littera ir vėl šauna sau į koją su sudėtinga ir chaotiška knygos nugarėle, kurioje puikuojasi kažkoks pseudo-filosofinis sakinys apie nieką, citata iš knygos papildyta nesąmoningu, trileriu kvepiančiu sakiniu, prie jo besiderinantis išsigimęs aprašymas, parašytas taip, lyg šis romanas būtų apie mafiją, ir su tuo aprašymu išvis nesisiejančios citatos apie optimizmą ir svajones. Dar pridėkim paskutiniame lape pateikiamus ekonomikos dienraščio sapaliojimus apie šitos knygos buvimą antikrizine (?) ir išvis nesąmonių muziejus gaunasi. Būkit paprastesni, vaikai, ką.
0 Komentarai