Jau kuris laikas labai įtemptai slėpiausi nuo informacijos apie 'Merginą traukiny'. Nenorėjau, kad būtų kaip su 'Dingusia', kur realiai iš pat pradžių kaip ir žinojau, kur pakastas šuo. Šį kartą vėl turėjau iliuzijų, natūralu, kai tiek triukšmo aplink, bet nebuvau girdėjusi nieko, kas sugadintų skaitymą. Bet vis tiek, nenustebino taip, kaip tikėjausi aš ar, greičiausiai, ir autorė.
Pasiekti istorijos pabaigą ir sužinoti kaip ten kas buvo stimulas buvo nemažas, taigi ir skaitymas buvo įdomus, bet šiaip jau kaip tokioms liaupsėms tai tikrai istorija prastoka. Galbūt pradėjus ją skaityti pačioje pradžioje be jokių išankstinių nuomonių ir būtų kitaip, bet ir šiaip knyga atsiradusi ne tuščioje vietoje ir nustebinti su kiekviena panašaus turinio psichologine drama vis sunkiau.
Traukinys ir štai tokia sekundės neaišku ko pamatymo fabula tikrai gali padėti tai pasiekti nesvarbu, kad primena vieną Agatos Kristi istoriją. Bet kaip siaubingai ta detalė ištirpo visoje psichozėje... Man tikrai ten jos buvo per daug, nesvarbu siekė autorė to ar ne, bet trijų bepročių pilstymai iš tuščio į kiaurą atnešė daug bereikalingo chaoso. Iš tikrųjų, skaityti trijų moterų, nuo kurių mintijimų net bloga darosi, mintis, ne toks ir didelis malonumas. O tose mintyse ramybės neduoda tai selektyvi amnezija, tai dirbtinis paslapties 'kas jis' kūrimas. O ir veiksmo nėra, tai kaip skęsti tuose mintijimuose, taip ir paskęsti. Lieka tik nenumaldomas noras sužinoti.
Sužinoti, kas gi vis dėl to nutiko. Atrasti tą šokiruojančią tiesą. Ir nors, negali sakyt, įdomių niuansų tame tikrai yra, ta paslaptis paaiškėja kiek per anksti, tikriausiai dėl to neišsenkančio dirbtinumo. O ir išpildymas – tas toks vadovėlinis visų savo intencijų, norų ir minčių aiškinimas suėdė nemažai to tokio pabaigos pasitenkinimo.
Gal aš jau imu pavargti nuo tokių istorijų, gal jos manęs tik šiaip taip nebestebina, bet ne kažin koks šedevras. Nors dar vienam prasiblaškymui nuo sunkaus skaitinio buvo pats tas.
0 Komentarai