Po perkūnėliais, kaip pasakytų ir pagalvotų kiekvienas mielas knygos veikėjas. Sunkiai yriausi į priekį su ‘Vilniaus pokeriu’, todėl maximoj už pusę kainos radusi antrą šitų blevyzgų dalį, puoliau strimgalviais skaityti prasiblaškymui. Tai prasiblaškiau tikrai – įtampa ir feromonai tiesiog sklando ore. Bet kaip ir tikėtasi, rimtai žiūrint, tai tikrai ne kažin kas.
Kertinius dalykus jau dėjau į šuns dienas su pirmąja knyga tai nesikartosiu, o šį kartą nors situacija drastiškai ir nepablogėjo, tikrai nepagerėjo. Vėl daug žiaurumų, brutalių nužudymų, fizinio ir psichologinio smurto, kuris ne tik kad morališkai beprasmis, bet ir literatūros rėmuose neatrodo būtinas ir įkomponuotas. Ir visai jau keistai atrodo, kai knygoje, kur niekinami ir žemesnėmis už gyvūną vadinami kitos žmonių grupės vaikai, replėmis laužomi kaulai ir vykdomas masinis genocidas, visi veikėjai keikiasi vienodai ir tai lietuviškai skamba... taip, ‘po perkūnėliais’. Angliškai, pasitikrinau, ‘ten hells’. Ten galbūt ir nėra šitaip baisu, bet vis tiek baisu. Vėl tas pats meilės keturkampis, jau visai įgavęs pagreitį, mintys apie geismą visai ne vietoje ir vaikiškas bandymas parašyti kažką seksualaus.
Dar dvi knygos? Nė nežinau.
0 Komentarai