Bestseleris, legendomis apipinta ir kažkada apie mūsų eros pradžią kažkieno amžiams pradanginta Aleksandrijos biblioteka ir Da Vinčio kodo atgarsiai – rodos, tobulas receptas. Užkibau klasiškai ir tikėjausi belenkaip daug, o gavau tai labai didelį šnipštą.
Tai antra knyga Steve Berry serijoje apie buvusį specialių pajėgų agentą Kotoną Malouną ir jo lobių paieškas ir vienintelė išversta į lietuvių kalbą. Galvojau imsiu, pabandysiu šitą, nes vien dėl Aleksandrijos bibliotekos ji man pasirodė labai įdomi ir tada jau imsiuosi kitų, jeigu paliks panašų įspūdį kaip Lengdono serija. Na tai ką galiu pasakyti, gerai, kad nepradėjau nuo pirmos turbūt, nes apie Aleksdandrijos biblioteką taip ir nebūčiau nieko sužinojus, nes nu ir antros buvo per akis.
Esu prisiekusi Dan Brown simbolistinės serijos apie Robertą Lengdoną gerbėja. Pradėjau ją irgi nuo antros – ‘Da Vinčio kodo’ – ir likau visiškai nokautuota, kibau į kitas tuomet trilogijos dalis ir krykštavau išvydusi apie išleidžiamą ketvirtąją. Visos tos knygos žavi netikėtais siužeto posūkiais ir įdomiomis mįslėmis. Jose daug įdomios epizodinės informacijos apie simbolius, istoriją ir kultūrą, šviežio požiūrio į mitus ir legendas, visokiausių smulkių pasvarstymų apie ką tik nori ir to paties kontraversiškumo kad ir ta pačia religijos tema, kuri man pirmiausia ir imponavo ‘Da Vinčio kode’. Ir aš labai norėjau, kad šitas serija būtų į tą panaši ir labai norėjau ją pamėgti.
Akivaizdu, kad ir autorius to norėjo, bet jam tai labai nesigavo. Panašumai tai yra tikrai akivaizdūs, didžiausias jų – Biblija. Visas tos knygos veiksmas sukasi apie tai, kad Aleksandrijos bibliotekoje galima rasti vieną pirmųjų senąja hebrajų kalba prašytą Bibliją, kuri parodytų kiek dabartinė intenciškai ar ne yra nukrypusi nuo originalo ir sukeltų daug šaršalo visose trijose didžiosiose religijose. Grynas Da Vinčis, ne? Samprotavimai apie religijas, turiu pabrėžti, kažkuria dalimi buvo tikrai įdomūs. Bet tai maždaug ir viskas, kas toje knygoje buvo gero. Jau nekalbant apie tai, kad ir šitą dalį kažkaip temdo itin ryškus antisemitizmas, kurio priežasčių turbūt geriau jau ir nespėliosiu.
O štai minusų tai šiame romane nors vežimu vežk. Pirmiausia, tai visa knyga ir visas siužetas absoliučiai beprasmis. Jeigu pradžioje dar yra kažkokia logika, kodėl dalykai vyksta, tai galiausiai supranti, kad ten absoliutus pilstymas iš tuščio į kiaurą, sukuriant dirbtines intrigas dirbtinėse intrigose, kurioms kurti nėra jokio tikslo. Kitas dalykas – viskas mirtinai nelogiška bet kokioje skalėje matuojant, o reikia turėti omeny, kad aš tokiose knygose realistiškumo kartelę ir taip jau būnu nuleidusi, bet čia tai.. visokios Baltųjų rūmų intrigos, kurios nu net tolimo panašumo su realiom situacijom neturi, visi aplink turi mobilius telefonus ir visi vieni kitus pažįsta, bet sužinoję apie didžiulį pavojų geriausiems draugams net nesivargina jiems pabandyti prisiskambinti ir sako ‘nu čia jau aš niekuo negaliu padėti’, breikalingą buvusių sutuoktinių passive aggresive santykių fabula.
Galbūt autorius ir daug tyrė visokiausius dalykus susijusius su tais senais raštais, Senuoju testamentu ir visokiomis jo interpretacijomis, religijų istorija bei įvairių šalių kultūriniu paveldu, bet panašu, kad norėta būtent vien ant to ir pastatyt visą romaną, o to neužteko ir teko paskandinti viską nesąmonių katile, kuriame viskas kas gera tiesiog nugrimzdo dugnan. Juokingas trileris, akivaizdžiai bandęs pakartoti ‘Da Vinčio kodo’ sėkmę ir, nors bestselerio etiketės bando teigti kitaip, labai prašovęs pro šalį. Gaila, Kotonai Malounai, bet panašu, kad mums nepakeliui.
0 Komentarai