Juodųjų karinių komedijų ankščiau kažkaip privengiau, kas lygtai nutiko ir be pastangų, nes jos turbūt nepakliūdavo į akiratį. Šiemet perskaičiau net dvi. Pirmoji Vonneguto “Skerdykla Nr. 5” paliko labai gerą įspūdį. Tačiau nors romanas tikrai patiko, paties žanro neprisijaukinau 100 procentų ir prisibijojau (20)17 iššūkyje karinės tematikos kategorijoje įrašytos “22-osios išlygos”, bet kad jau buvo ji ten, ėmiau ir šiaip ne taip perskaičiau.
Didžiausia problema man buvo ta, kad tekstas labai chaotiškas. Atrodo, kad struktūra labai griežta, kiekvienas skyrius vadinasi kokio nors veikėjo vardu ir jame lygtai yra aprašomas tas veikėjas, bet iš tikrųjų tai dažnai nukrypstama į lankas ir pasakojamavisai kito veikėjo istorija. Be kita ko, šiek tiek blaškomasi tarp praeities ir dabarties linijų, veikėjų nemažai ir darosi sunku ilgam prisėsti prie knygos, o tuomet automatiškai ir sunkoka susigaudyti kas kur ir kaip. Apskritai tai šitas knygos struktūrizavimas labai priminė “Dievų mišką” su jo skyreliais, tik kad ten ta tvarka buvo ir idėja labai tiko, o čia norėjosi to paties, bet deja.
Bendrai pati satyra tikrai nebloga, sugalvota puikiai, vietomis vertė balsu kvatotis, o absurdiškumas tiesiog badė akis. Pagrindinė siužėtinė linija apie labai mirti bijantį karo lakūną taip pat nuostabiai plėtojama, tik kad vietomis paskęsdavo pašaliniuose vingiuose. Ir kai jau buvau bepradedanti gerokai nusivilti šia knyga, nes tas dudenimas vienodas atrodė jau niekada nepasibaigs, pabaiga šiek tiek parbloškė ir išgelbėjo visą romaną kaip toks geras plot twist viduniškame kino filme.
Tačiau apie karą man labiau patinka skaityti paprastas realistines knygas, kurios dar labiau netirština ir taip jau tiršto jį supančio absurdiškimo, nes kartais pasidaro jau paprasčiausiai per daug. Geras romanas su nuostabia mintimi, bet vis tiek mieliau skaityčiau Remarką.
0 Komentarai