Į šitą knygą jau kuris laikas vis spigindavau akimis, neįkyriai, bet taip ta visa skandinaviškų detektyvų magija vis neblėsta ir vis suvilioja, nors aš po Millennium trilogijos taip nieko TOKIO nei danų, nei norvegų detektyvuose dar nesuradau. Hipnotizuotojas kol kas tik patvirtino taisyklę, kad nieko stebuklingo tuose skandinaviškuose detektyvuose savaime nėra.
Rasti detektyvą, kuris būtų išvis neįdomus, aišku, yra sunku, nes paslaptys ir veiksmas, kad ir kokios kokybės, daro savo. Tai šį kartą vėlgi susiskaitė gana neblogai, intriga yra, stilius lengvai pernešamas. Bet yra daug BET.
Knygoje paslapčių yra kelios, viena žiauresnė už kitą ir labai pigiai čia buvo užmestas vienas kabliukas, o galiausiai pakišta visai kas kita. Sukišti ne vieną, o kelis ant tiek sick nusikaltimus į vieną knygą, ypač kai visur dominuoja labai didelės psichologinės problemos – labai jau neįtikima ir dirbtina. O kur dar upeliai pašalinės dramos, be kurios oi kaip buvo galima apsieti – neištikimybės, vaikai reketininkai, sunkios ligos ar taip ir neišsisprendžiantys asmeniniai santykiai, kuriems belenkiek dėmesio skirta. Knygą rašė du autoriai, vyras ir žmona, tai lyg ir tikėtumeisi, kad bent tuos visus pašalinius santykių vingius aprašys žmoniškai iš visų perspektyvų, bet kur tau – vien banalios klišės ir nei trupučio tikrovės.
Gal aš per daug čia kabinėjuosi ir šis trileris tiesiog ne mano stiliaus, bet man tai paliko vieno didelio chaoso įspūdį. Trileriai su tokiais žiauriais nusikaltimais, padiktuotais stiprių psichologinių problemų ir vaikystės traumų mane šiaip labai žavi, tik šį kartą pateikimas viską sugadino. Bet kitas serijos dalis turbūt bandysiu.
0 Komentarai