Sužinojusi apie „Bičių istoriją“ dvejojau, ar noriu ją skaityti. Distopijos fabula apie ateitį be bičių žadėjo būti daug žadanti ir būtent tokia kokios jau seniai laukiau, bet skaityti tris atskiras istorijas, besisukančias apie bites, kažkaip netraukė. Be galiausiai pasiryžau ir likau tikrai maloniai nustebinta.
Laukiau sunkaus skaitinio, o gavau labai lengvai skaitomą romaną. Tai, kad autorė prieš ta rašė knygas vaikams, turbūt padėjo ir ji sugebėjo apie sudėtingus dalykus kalbėti labai paprastai, labai jautriai ir labai paveikiai. Su tokiu rašymo stiliumi daug ką galima perskaityti. Net ir romaną iš trijų perspektyvų, atskleidžiamų pirmuoju asmeniu, kurių pagrindiniai pasakotojai tau visi nepatinka. Ne tai, kad šiaip nepatinka, bet nori juos gerai aprėkti, o tada paimti juos visus už atlapų ir labai gerai papurtyti. Na gerai, viena buvo kiek blaivesnė, bet irgi protarpiais nusiveiksmuodavo.
Tačiau nepaisant mano asmeninės antipatijos veikėjams, jie buvo sukurti puikiai ir leido atskleisti ne vieną jautrią istoriją, kurias visas jungė sąlytis su bitėmis – vienas mokslinčius stato avilį, kitas bitininkas, o trečia iš esmės pati bitė – viena ateities Kinijos darbininkių, apdulkinančių augalus išnykus bitėms. Pirmiausia, tai tų bičių šioje knygoje nėra TIEK daug. Nors visos tos istorijos lyg sukasi apie bites, jos turi ir kitų klodų – labai ryškūs kartų konfliktai ir tėvų su vaikais santykiai, mokslo svarba ir gyvenimo prasmė, žmogiškumas ir lyčių lygybė Kiekviena istorija buvo įdomi savaime, labai knietėjo sužinoti, kas bus toliau, o galiausiai ir kaip visa tai siejasi tarpusavyje. Kai kurios sąsajos ir šiaip paslaptys buvo akivaizdžios ir jeigu autorė norėjo nustebinti, tai jai klaikiai nepavyko. Tik viena staigmena buvo iš tikrųjų staigmena ir be kita ko, tikrai puiki.
Puikai prisidėjo prie pagrindinio knygos moralo. Distopinis pasaulis, kuriame neliko bičių privertė susimąstyti, kokie visgi svarbūs žmonijai šie maži padarėliai, kuriuos pirmas instinktas dažniausiai juk liepa kuo greičiau vyti šalin ar nuo jų pabėgti. Suvokti, kad jei nėra bičių, tai nėra ir vaisių – ne aukštoji matematika, bet reikia sekundę sustoti, kad tai įsisąmonintum ir tokią progą sugalvojo mums visiems suteikti šios knygos autorė Maja Lunde. Jos distopija matyt, kaip ir visos, nėra absoliučiai logiškos, šiuo atveju nors ir moksliška viskas, nepersistengta su pašalinėmis nesąmonėmis, suvoki, kad turbūt BŪTENT taip niekada nebus, kad tas pats mokslas gali suteikti šansą ištaisyti padėtį, nors to ir nepavyko padaryti šios knygos visuomenei, kad pakeitus mažiausią kintamąjį rezultatas gali gautis visiškai kitoks, bet moralas, kad su gamta reikia gyventi harmonijoje LABAI vykęs.
Džiaugiuosi šiuo romanu ir tuo, kad visgi ėmiausi jį skaityti. Tai istorija su moralu IR įdomiu siužetu, kuris nepaleidžia.
0 Komentarai