Lietuvišką literatūrą aš beveik visada vertinu kitoje skalėje – kai ką atleidžiu, ko neatleisčiau tarptautiniams bestseleriams, kai kas kliūna kaip tik labiau, nes savame kieme žinai kiekvieną kampą ir nukrypimai dar labiau pastebimi. Tai šį kartą su „Keturiolika ‘Restitucijos’ dienų" įvyko kažkoks keistas siurprizas ir supratau, kad šitą galiu vertinti kaip ir kiekvieną vidutinišką, ne itin logišką holivudišką šnipų romaną, į kurį ir taikyta. Gerai tai ar nelabai, kitas klausimas.
Ši knyga turbūt nėra labai žinoma, tai reikia paminėti, kad ją po slapyvardžiu Aidas Pelenis parašė visiems gerai žinomas Aidas Puklevičius. Šita paslaptėlė mane pirmiausia ir sudomino, o lietuviškame kontekste vykstantis FTB, CŽV ir FSB agentų žaidimas, kuris anot nugarėlės atrodo labai autentiškai, padėjo paskutinį tašką ir nusprendžiau – skaitysiu. Na tai autentiškumas aišku toks šiaip sau, bet sprendimo nesigailiu – įdomiai susiskaitė, tekstas įtraukiantis.
Kaip jau minėjau - visokios absoliučiai ne vietoje ir ne laiku išlendnačios meilės seilės, netyčia netinkamoje vietoje atsidūrę, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių į visą reikalą rimtai įsiveliantys paprasti mirtingieji, ne itin tikroviši dialogai ir daug sutapimų - pliusų knygai neprideda, bet tokius pačius dalykus galima rasti turbūt kas trečiame tokio tipo trileryje, taigi matomai autorius pasiekė ko norėjo ir parašė tokį visko kupiną nors ir ne itin kokybišką amerikonišką trileriuką lietuviškame kontekste, o pastarasis dar ir reikalo nepagadino, tai išvis – sėkmė. Kitas dalykas, kad buvo sunku susigaudyti – labai daug veikėjų, kelių kurių tikrai nereikėjo, arba bent jau buvo galima jiems atlikus savo užduotį palikti juos ramybėje, nes pusę knygos vis randamas trumpas komentaras apie du nevykėlius mafijozus bėgančius namo per vsą Europą tik bereikalingai blaškė dėmesį.
Reiktų paminėti, kad knyga parašyta 1998-ais metais, todėl nors ir erzino tokie dalykai kaip internetas rašomas kabutėse iš didžiosios raidės ar ne visada teisingai vartojami technologiniai terminai, autoriui galima atleisti suprantant, kad kompiuterių eros pradžioje apie tai rašyti nebuvo taip trivialu. Kiek labiau erzino tai, kad vietoje FTB ir CŽV visur – CIA ir FBI ir nežinau ar galima tokius reikalus kažkaip pateisinti.
Neabejoju kad ir pačiam autoriui šiandien kai kurie šio romano aspektai kelia juoką ir šiandien jis galbūt parašytų jį visiškai kitokį. Tikrai ne šedevras, bet gana įdomus ir įtraukiantis skaitalas, kurio savailaikiu atsiradimu net ir džiaugiuosi.
0 Komentarai