„Moiros ir Furijos“ kaip Haris Poteris – negali sakyti, kad bandei skaityti ir mesti, jeigu nepasiekei tam tikros ribos. Šį kartą tai – knygos vidurys, kuriame pasikeičia pasakotojas ir istorija apsiverčia aukštyn kojomis. Jeigu po septinto „Furijų“ puslapių nepatinka – tada jau reikalas tikrai žlugęs. Aš štai tuomet pagalvojau kad bus šedevras, nors paskui savo vertinimą ir kiek nuleidau.
Man, skirtingai negu skaitytiems atsiliepimams, ir „Moirų“ dalis nebuvo tokia bloga. Loto gyvenimo pradžios aprašymas man labai patiko, gana stipriai priminė Allende stilių, o tokios švelniai magiškos istorijos varo mane iš proto. Tiesa, galiausiai toji dalis pasirodė perdėm ištempta ir darėsi nuobodoka skaityti, nekalbant jau apie pirmosios dalies pabaigą – negaliu pakęsti tokių metafizinių nesąmonių iš giedro dangaus.
Bet kokie klodai atsivėrė Furijose! Pradžioje net rijau tekstą, kaip buvo įdomus sužinoti, kokių dar paslapčių atskleis puslapiai, kaip taikliai žadėjo ir knygos nugarėlė. Tuomet tikrai liaupsinau mintyse šį romaną, bet daliausiai gavau šiek tiek per daug melodramos, ypatingai atsiradus privatiems detektyvams ir kitoms muilo operoms būdingoms peripetijoms, todėl knyga visgi liko tokios vidutinybės kloduose, nors idėja ir pasakojimas tikrai žavėjo.
Nežinau kodėl žmonės lygina šią knygą su „Dingusia“, nes, nors matau labai tolimų sąsajų, tai du labai skirtingi kūriniai. „Dingusi“ kad ir kiek žiūrėsi, labai popsinis sudramatizuotas romanas, siekiantis šokiruoti o „Moiros ir Furijos“ brandus, idėjas apie žmonių santykius visgi gana subtiliai skleidžiantis kūrinys. Kaip tik toks, kokio ir tikėjausi iš anotacijos, pavadinimo ir viršelio.
Aš nemanau, kad kada nors iš viso galėčiau nuoširdžiai mėgautis romanu, kuriame tokią didžiulę vietą užimą menas, kaip čia, vietomis net įdedant pjesių ištraukas. Labai nuoširdžiai nemėgstu Šekspyro, taigi patosas jam ne juokais išerzina.
Visgi už idėja ir jos pateikimą autorei rašau didžiulį pliusą, galbūt reikės pabandyti ir daugiau jos kūrybos, ir nors nepaliko neišdildomo įspūdžio, atmintyje tikrai paliko pėdsaką.
Man, skirtingai negu skaitytiems atsiliepimams, ir „Moirų“ dalis nebuvo tokia bloga. Loto gyvenimo pradžios aprašymas man labai patiko, gana stipriai priminė Allende stilių, o tokios švelniai magiškos istorijos varo mane iš proto. Tiesa, galiausiai toji dalis pasirodė perdėm ištempta ir darėsi nuobodoka skaityti, nekalbant jau apie pirmosios dalies pabaigą – negaliu pakęsti tokių metafizinių nesąmonių iš giedro dangaus.
Bet kokie klodai atsivėrė Furijose! Pradžioje net rijau tekstą, kaip buvo įdomus sužinoti, kokių dar paslapčių atskleis puslapiai, kaip taikliai žadėjo ir knygos nugarėlė. Tuomet tikrai liaupsinau mintyse šį romaną, bet daliausiai gavau šiek tiek per daug melodramos, ypatingai atsiradus privatiems detektyvams ir kitoms muilo operoms būdingoms peripetijoms, todėl knyga visgi liko tokios vidutinybės kloduose, nors idėja ir pasakojimas tikrai žavėjo.
Nežinau kodėl žmonės lygina šią knygą su „Dingusia“, nes, nors matau labai tolimų sąsajų, tai du labai skirtingi kūriniai. „Dingusi“ kad ir kiek žiūrėsi, labai popsinis sudramatizuotas romanas, siekiantis šokiruoti o „Moiros ir Furijos“ brandus, idėjas apie žmonių santykius visgi gana subtiliai skleidžiantis kūrinys. Kaip tik toks, kokio ir tikėjausi iš anotacijos, pavadinimo ir viršelio.
Aš nemanau, kad kada nors iš viso galėčiau nuoširdžiai mėgautis romanu, kuriame tokią didžiulę vietą užimą menas, kaip čia, vietomis net įdedant pjesių ištraukas. Labai nuoširdžiai nemėgstu Šekspyro, taigi patosas jam ne juokais išerzina.
Visgi už idėja ir jos pateikimą autorei rašau didžiulį pliusą, galbūt reikės pabandyti ir daugiau jos kūrybos, ir nors nepaliko neišdildomo įspūdžio, atmintyje tikrai paliko pėdsaką.
0 Komentarai