„Baltos lankos“ skelbiasi, kad „Raudongurklė“ – pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Itin nemėgstu tokių pseudo titulų, ištrauktų iš konteksto. Nesbo leidėjas bent jau pabrėžia, kad taip tiesiog nubalsavo kažkokie norvegų knygų klubai, nežinia nei kaip, nei kodėl nei kokiame kontekste – kažin ar tai galima laikyti pripažinimu. O aš asmeniškai ten nieko tokio ypatingo neradau ir man pirmieji du Nesbo romanai paliko tikrai didesnį įspūdį, nors būtent šis neva atnešė Jo Nesbo šlovę.
Tai, kas turbūt laikytina visu šios knygos stuburu ir didžiausiu pliusu – karo laikų istorija apie Rytų fronte kariaujančius nacių savanorius norvegus persipynusi su šiandienine kriminaline Oslo aplinka ir jaunaisiais naciais – man kaip tik pasirodė vienas didelis chaosas. Praeities istorija manęs visai nepasiekė, o ir fragmentiškas jos mėtymas nepadėjo. Jeigu jau būtinai tos praeities reikėjo, tai galima buvo tiesiog viską iš karto papasakoti. Po pirmųjų dviejų knygų flashbackai pasirodė labai jau ne Nesbo stiliaus, o ir švis meilės momentai iš moteriškos pusės jau tokie perdėtai sentimentalūs ir romantiški, kad visiškai neįtikino. O galiausiai jau pradėjus megztis kažkokiam siužetui dabartyje, linijų joje atsirado perdėm daug ir aš neberadau tų tokių stiprių saitų tarp dabarties ir praeities, pasimetė kažkur sankirtos taškai ir man viskas gavosi ne tiek harmoningai papasakota dviejų laikmečių istorija, kiek chaotiška neįdomios bylos narpliojimo istorija, kurios iliustracijai reikėjo kažkokių neva labai dramatiškų karo momentų.
Pradėjusi skaityti Nesbo bene kiekvienoje diskusijoje apie jo knygas mačiau vienareikšmišką sutarimą, kad Nesbo skaityti reikia pradėti tikrai ne nuo pirmų dviejų knygų, ką bandė prakišti ir knygų leidimo Lietuvoje tvarka, o būtent trečia jau išverčia iš kojų. Tai mano patirtis turiu pasakyti visiškai kitokia. Jeigu būčiau pradėjusi nuo „Raudongurklės“ nežinau ar būčiau skaičiusi toliau. Man daug labiau patiko keliaujantis Hūlė, kuris supažindindavo skaitytoją su tolimomis kultūromis, tvirtai laikė tyrimo vairą ir išnarpliodavo viską savo smegeninėje, o ne atsitiktinai viską suprantantis Hulė, kuriam vis šabloniškai garsai ir vaizdai kažką primindavo, bet jis negalėdavo suprasti kas ir niekada negrįždavo prie tos minties. Be kita ko, šis romanas buvo labai kinematografiškas, kas nebuvo mano manymu gerai šį kartą įgyvendinta. Ypač pradžioje kai visiškai niekam nereikalingas Hūlės perkėlimas buvo atskleidžiamas tokiais kapotais epizodais, kurie ištempė pradžią ir padarė ją nuobodoka.
Socialinis komentaras, kurį Nesbo bandė pateikti šiuo romanu tikrai sveikintinas ir man tiesiog nepatiko forma. Žinoma, buvo ir gerų momentų – įtampą kurti Nesbo sugeba ir šiame romane, vietomis tikrai niežėjo nagus, kaip norėjau greičiau versti lapus, o ir sužinoti visas praeities ir dabarties sąsajas stimulas buvo, tik kad manęs rezultatas netenkino ir smalsumo nenumalšino. Kuo dar džiaugiuosi, kad visi Nesbo ir šiame romane pateikia šiokios tokios įdomios informacijos, kuri atrodo ne visai į temą – apie paukščius raudongurkles.
Tas kabliukas pabaigoje, leidžiantis suprasti, kad tolesnes knygas jungs ne tik Hūlė ir jo asmeninis gyvenimas, bet ir kiti dalykai. Nežinau, ar man tai patinka, bet bus matyt, nes nors ir nepaliko gero įspūdžio ši knyga, reiks suteikti dar vieną šansą Osliškajam Hūlei.
0 Komentarai