„Naktis Lisabonoje“ – viena pirmųjų mano skaitytų Remarko knygų, o jas aš pamažu skaitau antrą kartą. Iš atminties jau praktiškai viskas buvo išdilę, todėl šį kartą visiškai naujai galiu pažiūrėti į šį romaną ir kartu Remarką, nes kiekvieną kartą jis sugeba mane kažkuo nustebinti – net ir skaitant jau skaitytą knygą.
Aš Remarką labai dažnai įvardinu kaip dialogų virtuozą – jo dialogus skaitydama aš visada kaifuoju, daugelį savo idėjų jis irgi atskleidžia būtent per juos, jie dažnai šmaikštūs, nors ne retai ir juodai, ir įsirėžia ilgam. Šitame kontekste labai simboliška, kad „Naktis Lisabonoje“ apskritai yra vienas ilgas dialogas, kuriame bet kokią viltį praradęs žmogus visiškam nepažįstamajam pasakoja savąją karo patirtį emigracijoje, toje kuri tais laikais turėjo visiškai kitokią prasmę. Šitas dialogas aišku kitoks – nerasi ten daug sentencijų, nors be gilaus filosofavimo ir neapsieita. Bet šitas dialogo pasakojimo būdas įdomiai leido sukurti du knygos pasakotojus be visokių modernių įmantrybių ir papasakoti tikrai įdomią ir įtraukiančią istorija, kiek išsiskiriančią iš Remarko kūrybos.
Daugeliu atžvilgiu jo knygos gali apsirodyti vienodos – ta pati tema, vis pasimetę vyrai pagrindiniai veikėjai, kokia nors klaikiai įmantri meilės istorija ir daug antikarinio moralo – ir tai iš dalies tiesa, bet aš tai labai ir vertinu – šituo rašytoju galima pasitikėti, jis kalba apie tai kas jam buvo tikrai svarbu ir turi puikią misiją, nors ir atrodančią šiek tiek kaip Sizifo darbas. Bet kartu jis kuria literatūrą, kuri yra kokybiška ir kas kartą sukuria kūrinį, kuris yra kartu ir kažkuo savitas, ir daugeliu atžvilgiu pažįstamas. Šį kartą kaip ir „Laikas gyventi ir laikas mirti“ pastebėjau tai, kad centre – viena istorija, o tų tokių epizodinių karo paliestų žmonių istorijų, beveik nėra. Pasakojimo būdas tiesiog neleido to įtraukti, bet kartu tas sukūrė tikrai įtraukiančią ir įdomią, rodos, stereotipinę, meilės karo fone istoriją, kuri geriau pasižiūrėjus yra paprastutė, neturinti perdėtų dramaturginių elementų, bet nuostabiai skleidžianti autoriaus idėjas apie Antro Pasaulinio Karo sąlygomis suvešėjusi nužmogėjimą ir nužmoginimą, kuris šiame romane be įprastų būdų atskleidžiamas ir per pasų parabolėmis.
Šį kartą be kito ko nustebino ir daug tų tokių sutapimų, galimų tik literatūroje, ko Remarko knygose nėra itin daug. Žodžiu skaitydama šį romaną antrą kartą jaučiausi kartu ir kaip skaitydama gerai pažįstamą bei mylimą autorių, ir kaip skaitydama nepaprastą paprastos meilės istoriją prieškario ir karo fone, kuria galėjau tiesiog paprasčiausiai mėgautis.
0 Komentarai