Tikrų liudijimų tokiomis sukrečiančiomis temomis kaip Holokaustas, trėmimai, karas ar vergovė privengiu, todėl „Brodekas“ pasirodė kaip tik man – temos iš esmės tos pačios, bet išgalvota istorija šiek tiek atitolina mane nuo veikėjo ir jo išgyvenimų – žinai, kad nors ir buvo daugeliui žmonių visiškai taip pat, tai iš tiesų nenutiko tikram žmogui, su kuriuo susipažinai knygos puslapiuose.
Taikliausias šios knygos apibūdinimas – trikdanti. Autorius be vietovardžių, laiko nuorodų ir konkrečių daiktų vadinimo mums žinomais vardais, pasakoja apie žydą, grįžusį iš koncentracijos stovyklos, be tikslių pavadinimų fragmentiškai atskleidžia istorinius įvykius, tokius kaip „Krištolinės naktys“. Ir viską apgaubia tokia lyg pasakos skraiste, tuos jau ir taip labai groteskiškus, žiaurus dalykus padarydamas lyg dar labiau groteskiškais. Tiek Brodeko prisiminimai apie stovyklą, tiek dabarties įvykiai balansuoja tarp tikrovės ir fikcijos, kurias skiria labai mažytė linija, kuri leidžia autoriui apibendrinti tai, ką pasakoja ir kalbėti ne tiek apie tuos karo pagimdytus žiaurumus, kurių jis konkrečiai niekada ir neįvardija, kiek jų priežastis, kurios velkasi paskui žmoniją nuo pat pradžios ir nežada sustoti – nepakantumą kitokiam, savanaudiškumą ir baimę, o kartu ir viso to pagimdytą kaltę bei traumas.
Pradėjusi skaityti šios knygos atžvilgiu buvau kiek skeptiška – mane trikdė tas akivaizdus netikrumas, sunku buvo suvokti, kam prireikė tų alegorijų, kai ir tikrovė ne ką nusileidžia fikcijai, praeitis maišėsi su dabartimi, nors parašyta bei papasakota viskas nuo pradžių labai kokybiškai. Tačiau slenkant knygai į pabaigą susistatė viskas labai puikiai į vietas, tas netikrumas įgavo apčiuopiamą prasmę ir pavertė knygą ne tik geru skaitiniu, bet vertingu ir sukrečiančiu romanu apie žmogų – didelį ir mažą.
0 Komentarai