„Kolibris“ – labai ekspromtinis skaitinys, be jokių planų įsigytas, taip pat staiga perskaitytas ir suteikęs puikią progą atsipūsti tarp rimtesnių skaitinių.
Nebuvo jis aišku pats nerimtas, nes visgi detektyvas su lyg ir serijiniu žudiku, nors tikrai ne kraują stingdančiu kaip rėkia nugarėlė. Man didžioji šio detektyvo dalis kaip tik pasirodė lėtoka ir melancholiška, daug aplinkos vaizdų, jausmų ir to tokio paprasto, turbūt labai suomiško, tyrimo, kuriame nėra šaudau-gaudau ir per naktį ištiriamų pirštų antspaudų. Be pagrindinės linijos su bėgikus žudančiu serijiniu žudiku, besijaučiančiu actekų dievu, čia įpinta ir kitų detektyvinių istorijų, kurios lyg ir turi, lyg ir neturi sąsajų su pagrindine ir tik pabaiga paaiškina kas ir kaip. Man ji buvo netikėta ir sustatė viską į vietas tikrai puikiai, bet jaučiau tokius rimtus Nesbo atgarsius, kai pabaiga viską atskleidžia taip piktdžiugiškai „ahaa, o šito tai nesitikėjai, ką?“, kai net it negalėjai tikėtis, nes viskas susukta kiek per daug ir jokių normalių užuominų niekas net nesiteikė duoti. Man patinka dalyvauti tyrime, taigi asmeniškai tokiais dalykais nesidžiaugiu, bet savaime tai nėra minusas. Kiek didesnis minusas pasirodė, kad iš to šį kartą atsirado toks suskubinimo jausmas, kai visi tris mėnesius ir 400 puslapių tirto nusikaltimo motyvai pateikti lyg tarp kitko pusės puslapio apibendrinime.
Rimtos, iš tiesų, buvo ir kitos romane paliestos temos – migracijos problemos, musulmonų kultūros negerumai ir netolerancija. Jos nagrinėjamos sklandžiai įpynus į siužetą, nors kai kurie priėjimai ir šiek tiek vaikiški. Visgi labai džiaugiuosi, kad Kati Hiekkapelto pateikė skoningą detektyvinį romaną, kuris ir siužetu įdomus ir dar neša žinutę, kuri teisinga vs neteisinga perkelia į aukštesnį lygmenį nei paprasčiausio nusikaltimo tyrimas, kurio moralas pasibaigia su tuo, kad susodinus blogiečius už grotų gyvenimas vėl gražus, ko dažnai tikiesi iš eilinio detektyvo.
0 Komentarai