Toli gražu nesu Šekspyro gerbėja, „Makbetą“ mokykloje teko skaityti, bet apskritai nieko neprisiminiau ir jokių sentimentų jam neturiu, bet kita ko ir Nesbo kol kas dar nesusižavėjau per labiausiai, o geriausiai vertinami jo kūriniai išvis neimponuoja, bet kažkaip pamačius Jo Nesbo „Makbetą“ susidomėjau konceptu (pasirodo daug pasaulinio garso kūrėjų rašo savo Šekspyro interpretacijas tarsi kažkokioje serijoje) ir nusprendžiau pabandyti Nesbo šiek tiek kitokiame amplua nei Hario Hūlės serijoje.
Turbūt akivaizdu, kad „Makbetas“ parašytas „Makbeto“ motyvais ir aš iš pradžių nesitikėjau tiek daug aliuzijų į pačią tragediją, na kiek vikipedija pasufleravo, nes pati kaip minėjau – nieko nepamenu. O čia iš tiesų daug sąsajų – Šekspyro Makbetui – karo generolui – trys laumės išpranašauja, kad jis taps Kodoro tanu ir Škotijos karaliumi, pirmai pranašystei išsipildžius, apakintas ambicijų, jis nužudo karalių, kad taptų juo pats, o štai Nesbo Makbetui – elitinio policijos būrio vadui – trys narkotikų prekeivės „išpranašauja“, kad jis taps organizuotų nusikaltimų skyriaus viršininku, o vėliau ir policijos viršininku, šis nužudo dabartinį viršininką, kad taptų juo pats. Ir tokiu principu suregzta visa istorija – tie patys ar kažkiek sumoderninti vardai, sekama visu tragedijos siužetu, karaliaus vaikas tampa policijos viršininkuo pavaduotoju, giria iš pranašystės tampa traukiniu, karaliaus pilis viešbučiu su kazino ir taip, labai iš tiesų smagiai žaisdamas sąsajomis, Nesbo kuria Makbeto tragedijos interpretaciją trilerio stiliumi.
O trileris turiu pasakyti gavosi tikrai neblogas. Įtampa lydi viso romano metu, labai padėjo tai, kad originalo neprisiminiau ir negalėjau nuspėti, kas mirs, o kas išsigelbės, ir kiekvienos gaudynės, kiekviena kova neleido nurimti. Puikų foną trileriui sukūrė tai, kad veiksmas vyksta viename korupcijoje, bedarbystėje, cheminėse medžiagose iš fabrikų ir narkotikų liūne paskendusiame mieste, kurio net pavadinimo nesužinome. Kažkaip labai priminė Gotamą savo tamsumu, neteisybe ir beviltiškumu.
„Makbetas“ kaip trileris tikrai pasirodė kanoniškas, bet kažkaip paradoksaliai žinutė apie galios siekimą bet kokiomis priemonėmis savanaudiškais tikslais ir psichologinius to momentus, kurią bandė pranešti tiek Šekspyras, tiek Nesbo savo kūriniais, manęs nepasiekė. Žinoma, aš Nesbo tuo kaltinti nelabai galiu, nes jis tiesiog perteikė tą patį siužetą kitokia forma ir moralo ambicijos atėjo grynai su tuo, nes Šekspyras nėra pats subtiliausias žinutės skleidėjas. Man asmeniškai, kaip Šeskpyro heiterei, tai tik įrodo, kad jis šiaip jau buvo nelabai kam tikęs kūrėjas. Nesbo pavyko iš to moralinius diskurso padaryti puikų trilerį, o šis geras gali būti ir be jokios svarbios žinutės, užtenka kad gėris nugali blogį (bent kažkiek) ir visi laimingi.
0 Komentarai