Man patinka Majos Lunde idėja rašyti keturių romanų, kažkaip susijusių su ekologinėmis katastrofomis, ciklą. Štai jau antrasis išleistas ir perskaitytas (labai džiaugiuosi, kad taip kooperatyviai Lietuvoje verčiamos ir leidžiamos šios knygos – naujausia nė angliškai dar neišversta) ir turiu pasakyti, kad ir pati jos kūryba man patinka.
Jeigu „Bičių istorija“ pasakojo trijų skirtingų laikotarpių istorijas, kurios sukosi apie bites, o viena jų apie bičių išnykimą, tai „Vandens istorija“ gražiai tęsia fabulą pasakodama du pasakojimus apie gamtos, ypač gėlo vandens, naikinimą ir kas nutinka jam praktiškai išnykus. Iš distopijos pusės, pirmoji ateities istorija apie žmones, apdulkinančius augalus, buvo kažkokia paveikesnė, žinoma, įdomesnė, nes ne kasdieną apie tai susimąstai. Pasakoti apie tai, kad kažkada pasaulyje bus kariaujama dėl vandens ir nemažai Žemės taps nebegyvenama, nėra kažkokia didelė naujiena. Ką autorė padaro čia – sukuria istoriją, be kita ko ir su viltimi, kuri tą ateities pasaulį be vandens suasmenina.
O suasmeninimas yra aukšto lygio, nes autorė tų ekologinių katastrofų fone pirmiausia kalba apie žmonių santykius ir problemas, galinčias iškilti ir kitomis aplinkybėmis – autorė daug dėmesio skiria šeimos santykiams, o juos šį kartą skaldo susikirtimas tarp ambicijų ir artimo žmogaus pasaulėžiūros bei katastrofos. Bet šį kartą nemažai buvo melodramatiškų elementų ir man tų žmogiškų, ypač meilės, problemų buvo per daug.
Autorė turi ką pasakyti, moka gražiai rašyti, bet išpildymas šį kartą iki galo nesužavėjo – išmetus porą dramatiškų elementų, „Vandens istorija“ būtų perteikusi savąją žinutę dar geriau.
0 Komentarai