Miunhauzeną, žinoma, buvau girdėjusi, bet informacija nebuvo stipriai užsigulėjusi galvoje ir kai pirkau tą gražųjį Jotemos klasikos leidimą, visai nesigilinau nei, kas tas Miunhauzenas, nei apie ką ten rašys. Galiausiai susipažinusi šiek tiek su knygos pobūdžiu supratau, kad turbūt turėsime su Miunhauzenu bėdų ir neklydau.
Žinoma, visada sunku burnoti prieš visuotinai pripažįstamą klasiką ir aš iš tiesų neturiu ir dėl ko burnoti, nes knyga nuo pradžios iki galo yra išdirbta, bet tikrai ne mano stiliaus. Tai satyrinis kūrinys, kuris ir nepretenduoja į tiesą, bet be logikos aš nei iš vietos, o logikos lipime į mėnulį didele pupa ar skridime ant patrankos sviedinio ar per pusę perpjauto žirgo surišime lauro šakom, didelės logikos nerasi. Oi kaip išsierzinau šitas visas Miunhauzeno istorijas skaitydama. Aš lyg ir suprantu bendrą tų pasakojimų rinkinio idėją su pašaipa iš bajorų ir žodžių karą prieš santvarką ir už sveiką protą, bet kartasi subtilumas nueina didelį kelią, o čia jo nė su žiburiu nerasi.
Dar didesnis kuriozas man yra visa šios knygos autorystės nesąmonė. Aš net pavargau aiškintis, kas čia tikrasis šios knygos autorius, nes ant lietuviško vertimo, ar bent mano įsigyto leidimo, puikuojasi Gotfried August Burger pavardė, goodreadsuose ir visame internete didžiausiom raidėm parašyta Rudolf Erich Raspe, o vikipedija sako, kad išvis nesvarbu, kas autorius, nes tai dalis folkloro, dalis galbūt paties Miunhauzeno ar kitų bajorų sutirštintų pasakojimų, o gausiausias istorijų leidimas (man pilnai ir trumpesnio užtektų) yra būtent tas iš kurio verstas į lietuvių kalbą buvo mano leidimas.
Kad ir kaip ten su tais autoriais, kertiniai knygos momentai aiškus ir kad perskaičiau tikrai džiaugiuosi, nes vien dėl bendro konteksto, ar vien tam kad kokį protmušį žiūrint smagiau jausčiausi, buvo verta susipažinti su šiuo keistu, kuriozišku kūriniu.
0 Komentarai