Iš pradžių labai sveikinau Andriaus Tapino sprendimą rašyti grožinę knygą apie rinkimus Lietuvoje, grynai tikėdama tokio kūrinio švietėjiška veikla, bet dabar perskaičiusi turiu pasakyti, kad nežinau ar nors kiek naudos buvo platesne prasme, neskaitant to, kad autorius rado dar vieną vietą, kur gali papublikuoti ir taip visiems gerai žinomas savo replikas.
Trečia skaityta Andriaus Tapino knyga, iš pirmo žvilgsnio labai tematiškai skiriasi nuo pirmųjų dviejų stympanko bandymų, bet man iš tiesų vos tik spėjus istorijai kiek įsibėgėti vis iškildavo labai stiprūs “Vilko valandos” flashbackai. Yra gerieji, ne visada gal tobuli, bet gerieji didžiūnai ir prieš juos intrigą suka mažyčiai, nykūs, pirštukus parietę bjaurieji skrudžai iš Rusijos (nesakau, kad aš kitaip juos pavaizduočiau). O intrigos grynai tokio lygio kaip ir tame alternatyviame laisvajame Vilniuje, iki negalėjimo paprastos, buitiškos, lengvai nuspėjamos ir išnarpliojamos. Ir tai fantastiniame Vilniuje, kuriame naujai atgyja jau iki skausmo žinomi vardai, kas savaime piešia lengvos pasakos vaizdą, atrodo vienaip, ir visai kitaip politiniame trileryje. Manęs šiame fone siužetiniai momentai visai nesužavėjo. Taip įtampos būta, ir pirmoji dalis susiskaitė visai smagiai, bet bendrai siužetas toks gana meh.
Literatūriškai autorius irgi vis dar murkdosi tame pirmokiškame liūne ir pradedu abejoti ar kada nors iš jo išlips. Man tekstas vietomis labiau primena kokią adaptaciją ar fan fiction, o ne rimtą literatūrinį kūrinį - visokie durni palyginimai, noras visiškai ne laiku ir ne vietoje kišti įvairiausias aktualijas ir replikas visokiausiais klausimais - nuo futbolo iki Vilniaus kelininkų, kur nors iš dangaus nuleisti pafilosofavimai apie likimą ir gražų pavasario/vasaros/žiemos orą, nuo kurių kaip mokykliniame rašinėlyje pereinama prie rimtų temų, o išvis nužudo, kai autoriui šitaip įsijautus į kontekstą, tenka pačiam čia pat knygos puslapiuose ir net ne išnašose, paaiškinti savo asociacijų juokelį, nes greičiausiai skaitytojų ratas neįsikirs.
Iš vienos pusės knyga, kuria siekiama supažindinti mažiau apie politiką suprantančius žmones apie galimybes (pati paantraštė rėkia, kad “realias galimybes”) svetimai valstybei kištis į rinkimus ir daryti būtent jų sprendimui įtaką, bet ir man aišku, kad jos nėra itin realios ir nežinau, ar galima tuos keistus vingius pateisinti slepiantis už grožinio kūrinio peripetijų. Kaip su tokiu kreivu kuriozišku pasakojimu pasiekti žmogų, iš kurio iš esmės kiekviename skyriuje tyčiojamasi, man lieka paslaptis. Šitas dalykas šiek tiek linksmina kitus skaitytojus, kuriuos mano požiūriu ir reiktų laikyti šio romano skaitytojais, bet pažvengimu iš niūdienos aktualijų visas linksmumas ir baigiasi, nes visa kita jie jau skaitė autoriaus facebooke ir matė jo laidoje, tai kaip ir atsibosta galiausiai tą patį per tą patį šliurpti. Man pasirodė labiau viešųjų ryškų akcija nei rimta apeliaciją į žanrą ir literatūrą.
0 Komentarai