Mėgstu aš ir šiuolaikines distopijas, bet kad jos visos galiausiai pasidaro vienodos ir reta kuri neša kokį nors paveikesnį moralą, tai nepaneigsi. O senosios distopijos - tokie keisti padarai - visos kurias prigriebiu skirtingos, visos įdomios, su moralais ir kitais pagražinimais - ‘Karas su salamandromis’ dar vienas puikus to pavyzdys.
Karel Čapek šiame romane tiesiai šviesiai šaiposi iš kreivos žmonių visuomenės. Ypatingai ryškios jo gyvenamo laiko problemos, kurios nenuostabu, kad paskatino jį parašyti šitą satyrą, bet greta matyti ir universalios, šiandien aktualios opos. Kad maža nepasirodytų, jis visas tas problemas nagrinėja ribinėse situacijose, kurios retai pasitaiko gyvenime, bet labai dažnos romano pasaulyje, kuriame autorius prideda tik vieną detalę - keistas fantastines būtybes. Šitą pasaulį autorius gali sukti kuria nori kryptimi ir gana greitai žmonių santykį su tomis būtybėmis priveda iki absurdo ribos, o tokiose situacijose labai aiškiai matyti absurdiškumas dalykų, kurie paprastose situacijose neatrodo TOKIE kvaili, neteisingi ar blogi. Pati nežinau ar suprantu, ką čia privėliau, bet viena aišku - šis romanas yra absurdo komedija, pabrėžianti tarpukario problemas pačia akivaizdžiausia (ir drįsiu teigi smagiausia) įmanoma forma.
Kas man labai patiko, kad romane pasakojama labai paprasta istorija, jos etapai turi labai aiškų loginį ryšį ir nors su logika, žinoma, dažnai prasilenkiama, nėra to kitose skaitytose absurdo komedijose dažno noro viską suvelti iki negalėjimo, privelti kosmoso, sapnų, susimaišiusių realybių ar dar ko. Viskas iki negalėjimo čia paprasta, bet kartu ir labai intelektualu, gilu ir su daug daug konteksto, kurį turbūt ne visą iki galo įkirtau, bet man šita knyga atrodo viena tų, kurias galima skaityti ne kartą, nes pirmą kartą visgi vis tiek buvo įdomu sužinoti, o kaipgi baigsis ten viskas su tomis salamandromis, o kitą kartą skaitydama nagrinėčiau labiau, ką autorius nori kuria nors situacija pasakyti.
Šiaip gana glumino ta dalis, kur pateikiama daug laikraščių iškarpų, kalbančių apie salamandrų gyvenimą, jų santykį su žmonėmis ir kitus dalykus. Nežinau, galbūt čia mano leidimas kažkoks kreivas, bet buvo sunku skaityti viską, kai per pusę puslapio eina viena iškarpa, per pusę kita, poraštėje dar viena ir visos jos tęsiasi per kelis puslapius.
Graudus, bet smagus, intelektualus, bet kvailas romanas apie žmones ir kokie beviltiški jie visgi jie gali būti. Sakyčiau reiktų tokias knygas dėti į mokyklų programas - įdomus ir įtraukiantis skaitinys, kuris kartu ir moko - ne apie priešistorinius lietuvių gyvenimo standartus, bet apie tai, kaip būti geresniu piliečiu ir žmogumi.
0 Komentarai