Atsivertusi “Petro Imperatorę”, pamačiusi ‘9’ pavadintą pirmą skyrių ir perskaičiuosi tą trumpą skaičiais grįstą pagrindinės veikėjos prisistatymą ir supratau, kad bus labai gerai - rodos viskas aplink nutilo, nublanko ir aš nėriau į tą kaip visuomet sodrią, daug metų brandintą ir išjaustą istoriją.
Istoriją, apie visų ujamą lietuvių našlaitę, karo belaisvę, tapusią rusų cariene. Istorija, kuri, rodos, pati šaukiasi Sabaliauskaitės plunksnos, nes tik ji galėjo parašyti šitą knygą ir kaip pati sako, leisti tai užtildytai moteriai pačiai papasakoti savo istoriją. O ir Sabaliauskaitei ši asmenybė su visomis temomis savo bagaže, buvo kaip tik tai, kas leido jai atsispirti nuo pabaigtų silvų ir su griausmu grįžti į lietuviškos literatūros padangę parodyti, kiek daug ji gali.
O rašyti apie rytų ir vakarų civilizacijų sankirtą Petro I laikais reikia drąsos. Jau dabar girdėti ir tikrai bus dar girdėti daugiau ar mažiau nepatenkintų tuo, kokia klaiki šitame romane yra Rusija ir kokia vakarietiška čia Lietuva - toli gražu ne tarpinė stotelė tarp rytų ir vakarų, o tikrų tikriausi vakarai. Ir aš tikiu Sabaliauskaite. Tikiu, kad ji pasakoja tikrą istoriją, su tikrais žmonėmis ir tikrais nutikimais, kad ji rašo apie tai, ką per daug metų tyrimo perskaitė mokslininkų darbuose, kurie retam skaitytojui prieinami ir turbūt suprantami. Ji apie Lietuvą jau rašė visokią - nors ir vadinu Silvas meilės ode Lietuvai - Sabaliauskaitė visuomet ją vaizdavo blaiviai, labai dažnai pašiepdama ir šiek tiek burnodama, taigi niekaip negalima jos apkaltinti aukštinant Lietuvą ir žeminant Rusiją.
Apie Petrą I iš mokyklos pamenu, kad buvo apsėstas vakarais ir liepė rusams nusiskusti barzdas. Džiaugiuosi, kad Sabaliauskaitė tą laikotarpį taip ryškiai, taip nuodugniai pavaizdavo šiame romane ir leido tą Rusiją suprasti labiau, o ir apie šiandienos Rusiją ji tuo kažką bando pasakyti. O jau ta dalis apie visų mano ir šiandien vartojamų keiksmažodžių kilmę!
Turint omenyje, kad šiandienos feminizmas jau stovi man gerklėje, rodos, apie moterų sunkią dalią man jau kaip ir turėtų būt įgrisę girdėti, bet šita tema šitame kontekste, kur moters padėtis buvo blogesnė ir už tamsiausius viduramžius turbūt, atskleista visai kitaip. Galbūt kaip tik primena, kaip svarbu džiaugtis, tuo, kas iškovota, o ne vėl lenda gerklėn. Nėra čia jokios herojės, aplenkusios laiką ir keičiančios pasaulį, net ir pagrindinė knygos ašis anaiptol nėra herojė - ji tiesiog moteris, kuri sugebėjo išlikti tame mėšle, kai beveik nebuvo jokių šansų. Ji ne tik, kad nėra tipinė istorijų su feminizmo atspalviu veikėja, labiau jos priešingybė. O argi toks požiūris į temą nėra paveikesnis?
O jau tas visuotinas džiaugsmas atsikračius ilgų sakinių! Man jie niekad nekliudė, ir tiesą sakant vargu ar būčiau pastebėjusi pati, kad tie sakiniai jau tiek sutrumpėjo, nes man tai tekstas vėlgi labai sabaliauskaitiškas - tirštas, naudojantis labai labai mažai tiesioginės kalbos ir leidžiantis taip lengvai, taip harmoningai slinkti tekstu. Įstabus man pasirodė ir tas menas sujungti plačiai atskleidžiamus prisiminimus su paskutine carienės gyvenimo para, taip puikiai pereinama nuo vieno prie kito, taip sudėliota, kad tikrai rodos, skaitytum mirštančiojo mintis, prisimenant gyvenimą mirties patale.
Taip, aš myliu Sabaliauskaitę ir galbūt ne visada būna pilnai objektyvi. Man paradoksaliai norisi, kad ji imtų ir rašytų apie visokiausius istorinius laikotarpius ir asmenybes, piltų tas istorijas kaip iš kibiro ir leistų man kuo daugiau istorijų išgyventi taip kaip Jekaterinos I, bet suprantu, kad kaip tik todėl, kad ji dešimt metų rašo tas knygas, jos gaunasi tokios nuostabios. Tai tikiuosi, kad ji nepails dirbti taip ir toliau, ir sukurs dar ne vieną tokį šedevrą.
0 Komentarai