Giriamas, giriamas tas Stefan Ahnhem iki negalėjimo, o man tai visai jis nepatinka. Neblogos detektyvinės istorijos, bet nieko neypatingos, tyrimai atrodo visiškai beprasmiai, niekur neveda, visur vien chaosas ir daug nereikšmingų detalių.
Jeigu po “Beveidžių aukų” dar buvau ne tokia perpykusi, nes daug dalykų atpirko tikrai įdomi istorija, simboliniai nužudymai, aiški tyrimo gija, bet po “9 kapo” tai jau jaučiuosi pikta. Visiškai sužlugdė tas absoliutus chaosas knygoje - dvi didelės pasakojimo gijos - viena Danijoje, kita Švedijoje seka jau abu žinomus veikėjus - Fabianą ir Dunją, tiriančius atskirus, bet kažkaip susijusius nusikaltimus. Su tuo gal ir viskas būtų gerai, įdomus rodos tas dviejų atskirų linijų susijungimas, bet labai dažni tie perėjimai, o galiausiai ir susijungimas visiškai antiklimaksiškas ir jokio click ten nė su žiburiu nerasi, visuose tuose tyrimuose yra dar po penkias atskiras linijas, abejose paaiškėja nusikaltėlis ir paaiškėja, kad tai ne tas nusikaltėlis, vėl kažkokių skyrelių su aukom ir dievai žinai ko pozicijom ir viskas be jokios struktūros, o kur dar asmeninės peripetijos ir Fabiano su žmona santykiai, kurie jau pirmoje knygoje spėjo užknisti, bereikšmės sekso scenos.
Tai žodžiu - nepatiko. Nebloga detektyvinė istorija gautųsi, jeigu vietoj meilės iš pirmo 3 sekundes trukusio žvilgsnio, būtų pateiktas natūralesnis motyvas ir išmestas visas šlamštas. O šito autoriaus tai man jau gana.
0 Komentarai