Baisu, kai pagalvoji, kad Chinua Achebe yra pirmas mano skaitytas afrikietis autorius. Apie pačią Afriką šiek tiek skaityti teko, bet tokia daugiau pasakos forma, o štai ‘Sugriūva viskas’ - labai tikroviškas, įtaigus ir reikšmingas romanas, kuris gana netikėtai nustebino ir sužavėjo.
Pirmiausia šis romanas labai kruopščiai pasakoja apie vieną Afrikos gentį ir jos papročius - nuo vestuvių, teismų ir santykių su kitomis gentimis iki maisto ruošos. Nuostabiai supažindina su igbų genties, o kartu kažkiek ir visos Afrikos subtilybėmis - informatyvu, vaizdinga ir kas labai svarbu - įdomu. Man skaitėsi labai lengvai ir kažkaip nepasigedau veiksmo, kurio čia praktiškai nėra, nes pasinėriau į tą keistą genties gyvenimą, kuriam, rodos, kiekviena mano kūno ląstelė priešinasi, bet kuris toks unikalus, toks kitoks, kad norisi sužinoti ir pamatyti dar daugiau, todėl puslapiai tirpo nepastebimai. Turbūt kokiuose 70 procentų knygos koncentruojamasi būtent į genties papročius, bet jie visai nėra pilami kažkokiais faktais, viskas priešingai - atskleidžiama sekant vieno genties vyro ir jo šeimos gyvenimą. Galų gale, nors labai koncentruojamasi į gyvenimo ir buities detales, jos nėra visada akivaizdžiai paaiškinamos ir dėstomos, kai kurių papročius iki galo suprasti, paaiškinti paliekama skaitytojui, nėra paaiškinimų ne visai suprantamiems terminams.
Man labai patinka, kai knygos kalba ir tonas atspindi pasakojimą ar net yra jo dalis ir šiame romane tai atlikta nuostabiai. Kalba paprasta, kartais rodosi vaikiška, o gal primityvoka, pasakojimas gana lakoniškas, jausmai reiškiami paprastai, nedaugžodžiaujant. Knygos tonas man patiko ir puikiai tiko prie istorijos.
Galiausiai paskutiniame trečdalyje knygos įvyksta to puikiai pristatyto igbų genties gyvenimo susidūrimas su baltu žmogumi ant geležinio arklio su savo bažnyčiomis ir įstatymais. Šis susidūrimas vėlgi pavaizduotas - nuostabiai. Ką tik artimai susipažinęs su jų kultūra, juos lyg ir supranti, juos daugiau mažiau palaikai, ypač, kai žinai kur tas krikščioniškas gerumas juos visus atves. Bet iš kitos pusės, man baltam žmogui su savo kompiuteriu, robotais ir lygių teisių įstatymais, yra sunku priimti tą jų poligamišką patriarchalinę kultūrą, kur žmona priklauso vyrui, kuris gali ją ir mušti protarpiais, nors šiaip smurtas netoleruojamas, kur dvynukai išmetami miškan, kur vietoj bausmės žmogžudžiui, atiduodamas sūnus ar kiti niekuo dėti žmonės. Sunku man įvertinti tokios kultūros asimiliavimą vien neigiamai, nors ir išminties ir galbūt grožio ten būta nemažai tam tikrose vietose. Tiesa, mane svetimos kultūros naikinimo klausimu labiau liūdina indėnų likimas, nes pas juos, kiek iš literatūros susidariau įspūdį, išmintingumo buvo gerokai daugiau nei afrikiečių gentyse ar net vakarų civilizacijoj, o tas religinis jų durnumas nesibaigdavo nelogiškais vaikų žudymais. Sunkus čia žodžiu klausimas, bet šis romanas būtent taip ir žiūri į problemą - giliai, be stereotipų, aiškiai nesmerkia nei vienos pusės, daugiau koncentruojasi į patį konfliktą, negu bando ieškoti kaltų ir teisiųjų.
Knyga, kurios pagrindinio veikėjo pernešt negalėjau, bet kurio istorija ir sudomino, ir sužavėjo, ir supažindino, ir rimtų minčių sukėlė.
0 Komentarai