Norėjau knygos apie Vilnių, tai gavau tiek, kad maža nepasirodė! ‘Mano Vilnius mano’ lyg ir grožinė knyga jaunimui apie dviejų bendraklasių nuotykius Vilniuje, bet iš tiesų labiau primena vadovėlį, kuriame taip gana nuosekliai atskleidžiama Vilniaus istorija, susikoncentruojant į esminius įvykius.
Siužeto nėra itin daug - pasakojimas gana epizodiškas, nes pagrindiniai veikėjai vis keliauja susitikti su paslaptingu veikėju Antakalnyje, klausosi jo pamokomų niurzgėjimų apie Vilniaus istoriją ir nusikelia į kokį pasakojamo laikotarpio epizodą savo kailiu patirti jo ypatybių. Pasakojimas sunkiai sudomina, jeigu kažkiek gaudaisi istorijoje, bet paaugliams, kuriems vadovėliai gali būti mirtinai nuobodūs, toks būdas pažinti istoriją turbūt gali būti ir įdomus, ir naudingas. Iš kitos pusės, turbūt nebūtų pamaišę ir viską jungiantys siužeto vingiai, nes kelių epizodų iš mokyklos su bjauriais bendraklasiais ir keisto preteksto su sakmių pasakojimais bent jau man neužteko. Patys pagrindiniai veikėjai irgi tokie keistoki, nesuprantantys akivaizdžių dalykų, bet iš kažkur žinantys ne itin plačiai reklamuotą nišinę knygą ir jo autorių. Suprantu motyvus, bet šiek tiek daugiau natūralumo turbūt nebūtų pamaišę.
Sunku man vertinti, kaip šita knyga tinka ir patinka jos tikslinei auditorijai, bet nors manęs itin ir nesudomino, sveikinu autoriaus idėją ir didelį darbą rankiojant kai kurias užmirštas įdomias istorijas, istorinius faktus ir bandant surišti juos į bendrą pasakojimą.
0 Komentarai