Dar visai neseniai pirma pažintimi susižavėjusi Radzevičiūtės kūryba, prigriebiau ir naujausią, gerokai plonesnę už ‘Kraują mėlyną’, jos knygą. Po plačių Marquezo išvedžiojimų kaip tik reikėjo to kapoto autorės stiliaus ir nenusivyliau, nors ir norėjosi kažko daugiau.
Ne veltui visi lygina šį romaną su garsiaisiais, o kartu ir atgrasiaisiais ‘Kvepalais’ - juos tikrai akivaizdžiai jungia pagrindinis siužeto elementas - žudymas vardan keistos estetikos - vienu atveju kvepalus gaminant, kitu žmogaus oda knygas aptraukiant. Bet apart to, tai labai skirtingi kūriniai su labai skirtingomis misijomis, nors man tiesą sakant ‘Grožio ir blogio bibliotekos’ moralo iki galo ir nepavyko užčiuopti. Įdomūs kampai pasirinkti atskleisti priešpriešai tarp pokyčių baimės, svaigimo juose ir neapykantos jiems. Be to čia dar unikalumas prieš masinę gamybą, beprotystė prieš sveiką protą ir viskas kažkiek jungiasi su istoriniais momentais. Tiek patys satyriniai veikėjų portretai ir jų patirtys, tiek jų sąveika paveikūs, bet apie visus norisi lyg sužinoti daugiau, kad galėtum suprasti tiek juos pačius, tiek jų siunčiamą žinutę.
Daug šarmo knygai prideda tarpukario Berlynas, kuris kiek kitoks, nei spėjau pažinti Remarko knygose - hiperinfliacijos lyg nėra, tik kartais apie ją užsimenama, bet labai jaučiamas nacizmo kilimas, nors irgi tik keliais štrichais paliestas. Atrodo kartu ir žemiškas, ir nežemiškas knygos pasaulis, o tai turbūt ir suteikia knygai nepaaiškinamo žavumo. Tiesa ir siužetas buvo dinamiškas ir gana įdomus, tai nepaisant iki galo nepagautos žinutės, susiskaitė skaniai.
0 Komentarai