Žinoma, kadais seniai skaičiau ‘Raitelį be galvos’ bei ‘Baltąją pirštinę’ ir nors įspūdis paliko geras, praktiškai nieko iš tų knygų nebepamenu. Labai senas ‘Kvarteronės’ leidimas pas mane atkeliavo iš mugės bukinistų ir ilgai gulėjo lentynoje, kol nusprendžiau, kad laikas pasinerti į tą su niekuo nesumaišomą amerikietišką nuotykių laukiniuose vakaruose klasiką.
O ji žavi heroizmu, laimingais atsitiktinumais ir tauriomis meilėmis iš pirmo žvilgsnio. Visa tai naivu, pernelyg dramatiška, kartais atrodo vaikiška, bet nepaneigiamai žavu. Tokias knygas, paauglystėje turbūt labiau pritinka skaityti, nes tada viskas ne taip neįtikėtina atrodo, o įtraukia dar ir dabar nežmoniškai - yra gerieji ir blogieji, yra vienas kitą bevejantys nuotykiai: nuo gelbėjimosi iš skęstančio laivo iki gyvatės įkandimo ar linčo teismo.
Šį kartą Thomas Mayne Reid savo nuotykinga istorija kalba ir apie rimtą, skaudžią temą - vergovę. Iš esmės visa knyga sukasi apie baltąjį, įsimylėjusį vergę kvarteronę ir jo kovą su prietarais ir klaikiais įstatymais, taigi netrūksta žiaurių epizodų, nors lengvas ir kartais naivokas pasakotojo balsas visgi sukuria kažkokį barjerą, leidžiantį gan lengvai slysti tekstu ir sunkesniais momentais. Labai kontrastingas romanas, nes tamsūs ir žiaurūs epizodai ten eina koja kojon su, rodos, labai lengvabūdiškai ir net linksmai pasakojamais nuotykiais.
Vietomis neįtikėtinas, vietomis per daug paskęstantis aprašymuose, bet visgi įstabus romanas, sugebėjęs netgi nustebinti paskutiniais skyriais, nors galbūt aš pati tiesiog nebuvau pakankamai atidi detalėms. Ypatingai savu laiku svarbi žinutė ir šiandien turinti didelę švietėjišką reikšmę, pateikta po pasakos skraiste, leidžia per savotišką atstumą pažvelgti į vieną nesuvokiamiausių žmonijos nusikaltimų.
0 Komentarai