Oi mėgsta Gillian Flynn tamsius siužetus, rimtus psichologinius nukrypimus, šlykščias ir žiaurias istorijas, slegiančias atmosferas. Štai jau trečia mano skaitoma jos knyga ‘Aštrūs pjūviai’ (pasirodo tai pirmoji jos parašyta bei daugiausia rimto pripažinimo susilaukusi) vėl panardino į tamsos, slogumo ir žiaurumo liūną, šį kartą nublokšdama į mažą pietų miestelį, kur sekso ir narkotikų tarp dvylikamečių nors vežimu vežk, kiekvienam gyventojui kažkiek stogas pavažiavęs ir kažkas žudo mažas mergaites bei joms dantis išrauna.
O viską sekame iš Čikagos į tą gimtąjį miestelį grįžusios žurnalistės akimis, kuri labai pamažu atsiskleidžia kaip sudėtingas ir taip pat rimtų problemų turintis personažas. Apskritai tai tie damaged personažai yra stiprioji Flynn pusė - ji taip sugeba juos sukurti, kad jie būna itin ryškūs, bet ir neperspausti, natūralūs, bet kartu dažnai verčia jų stipriai neapkęst. O tokius personažus sumetus į ribines situacijas groteskiškoje aplinkoje gaunasi puikus psichologinis detektyvas. Tiesą sakant, Gillian Flynn knygos šitoje psichologinių trilerių kategorijoje man groja pirmuoju smuiku ir su jokiom mergom traukiniuose ir languose nepalyginama.
0 Komentarai