Mano santykis su Jo Nesbo detektyvais - kaip amerikietiškieji kalneliai. Tai labai patinka, kaip “Pentagrama” ar “Gelbėtojas”, tai visiškai į šuns dienas tenka išdėti, kaip “Raudongurklę” ar “Sniego senį”, tai nuspėjami iki negalėjimo, tai numatantys žudiką lyg iš giedro dangaus. Su “Šarvuota širdimi” buvo šiek tiek ir to, ir to, o bendrai jį priskirčiau prie tų patikusiųjų.
Šį kartą vėlgi numačiau ne mažai dalykų, bet nesakyčiau, kad siužetas buvo nuspėjamas, nes tikrai sugebėjo ir nustebinti, ir labiau tas numatymas buvo smagus, nes kažką pati atnarpliojau, negu erzinantis, nes net nebeįdomu. Nors ir toliau Nesbo varo dainelę su trimis tikraisiais žudikais knygai įpusėjus, išmoko naujų reveransų. Tiesa, Haris ir vėl kažkodėl Labai rūpi žudikams, o šį kartą Nesbo jį skriaudžia iš peties - net dukart tenka skaityti įtampos kupinus jo bandymus nemirti itin kritiškose situacijose. Apskritai įtampos čia daug, kartais gal buvo ir per daug, ypač tose penkiose pabaigose, kur viskas mano akimis buvo kiek ištempta.
Man turbūt pirmą kartą su Nesbo taip knietėjo sužinoti, kas ir kodėl žudo. Nežinau, galbūt ta atokios, snieguose paskendusios trobelės nuotaika čia suveikė, o gal tiesiog geras detektyvas visgi pasitaikė.
0 Komentarai