Po dviejų skaitytų Jodi Picoult knygų tikrai žinau, kad jos knygos nagrinėja sudėtingas ir niūrias temas, tai ir pati nežinau, kodėl būtent jos knygą pasirinkau skaityti pliaže, bet iš aprašymo nė nenumačiau, kad šį kartą pasirinkdama temą ji pranoko pačią save. Apskritai vengiu skaityti knygas apie Holokaustą, trėmimus ar vergovę, nes itin ryškūs šių įvykių vaizdai, ypač atskleidžiami pirmuoju asmeniu, literatūroje mane perdėm paveikia.
O Picoult šį kartą labai ryškiai, detaliai pasakoja apie jaunos žydės potyrius prieš ir per karą Lenkijoje, o vėliau Aušvice. Nesu ekspertė, bet atrodo, kad autorė pasistengė surinkti kuo daugiau informacijos apie tragediją ir bandė ją pateikti kuo tiksliau, tikriau, jautriau ir jai tas pavyko. Parašyta ši knyga dar prieš dabartinį bumą rašyti apie Holokaustą ir kišti Aušvicą visur ir visada, nepasikuklinant net ir knygas tuo vardu vadinti, yra turbūt savo pasakojimu visa galva aukščiau kai kurių tų pseudo tikrų istorijų. Tai išgalvota istorija, bet nesistengianti nei perdėm šokiruoti, nei suvirškinti ir pagražinti, kad nebūtų perdėm baisu skaityti. Ši dalis, gana ironiškai, buvo stipriausia knygos vieta, jeigu nebandant žvelgti į visą paveikslą.
O tas bendras paveikslas šiaip jau pasirodė nuviliantis. Picoult savo stiliumi bando veltis į kontraversišką diskusiją, kuri šį kartą sukasi apie galimybę atleisti pačius baisiausius dalykus. Šį kartą jai visiškai nepavyko į tą diskusiją manęs įtraukti, nelabai net jos ir radau, kažkaip pasiklydo visuose bereikšmiuose religiniuose pasvarstymuose ir kituose pašaliniuose dalykuose. O jų buvo nors vežimu vežk - vis įterpiamas apsakymas apie vampyrus, daug bandelių, tešlos ir nuodugnių kepimo vaizdų, religinių vaizdinių paskatinta vienuolė, įkūrusi kepyklėlę ir matanti Jėzų visur kur pasisuka, haiku kalbantis barista, neištikimybės drama, meilės istorija tarp fiziškai ir emociškai sužalotos merginos ir motinos spaudžiamo žmoną susirasti nacių medžiotojo, o viską vainikuoja nuo pat pradžių akivaizdus plot twist. Man patiko, kaip autorė ‘Devyniolikoje minučių’ ir ‘Trapume’ tas sudėtingas temas ir diskusijas vaizdavo siužetu ir pasirinkimais, o ne bukais, nelogiško minties kelio kilometriniais samprotavimais, kurie atvedė - niekur.
Iš trijų skaitytų Picoult knygų ši paliko blogiausią įspūdį, pradedu matyt ir jos kūrybos tendenciją perkrauti pasakojimą nereikalingais elementais. Svarbiausia ‘Atpildo’ dalis išjausta ir parašyta puikiai, bet pati savaime nepadaro knygos geru romanu.
0 Komentarai