Iš ‘Lapkričio vaiko’ tikėjausi tokio ūkanoto romano, kuriame nėra per daug tamsos ar niūrumo, bet ir linksmumo ten rasi ne kažin kiek. Tokia ji ir buvo, bet pati istorija manęs nesujaudino.
Iš esmės tai istorija apie nieką. Galbūt kažkiek apie netektį, sielvartą, pasirinkimus, bet čia jau stipriai ieškant, nes bendrai tai viskas sukasi apie mergaitę, kurios mamai nuskendus ją augina perdėm prieraiši teta ir iš Pirmo Pasaulinio karo grįžęs tėvas. Istorijos variklis - kas atsitiko tos mergaitės mamai, bandoma suteikti tam įvykiui daugybę mistiškų aplinkybių, apipinti didelėmis paslaptimis, bet tiesa visiškai nesiderina su ta pompastika, nes yra visiškai neįdomi.
Skaitymą apsunkina nuolatinis šokinėjimas tiek laike, tiek pasakotojo asmenyse. Tai šiandiena, tai 15 metų prisiminimai, tai pusės metų prisiminimai, tai pirmojo asmens pasakojimas ir atsiminimai, tai trečiuoju asmeniu pasakojama istorija bet ir vėl sekant skirtingus asmenis ir jų mintis. Dėl laiko kažkiek suprantu, nors ir labai neharmoningas išpildymas. Kodėl reikia kaitalioti pasakojimo asmenį be jokios aiškios struktūros - absoliuti mistika.
Nepaisant, rodos, beprasmiškos istorijos ir itin keisto pasakojimo būdo, istorija užkabino, susiskaitė. Gal man tiesiog užteko tos nuotaikos ir lėto pasakojimo bei paslapčių pažado. Skaitymo procese juk dar nebuvo aišku, kad didžioji paslaptis bus šnipštas.
0 Komentarai