Pastaruosiuose romanuose Nesbo buvo įklimpęs į labai atpažįstamą ir jau pradedantį įgristi šabloną, kur tris kartus romanui vos įpusėjus bandoma įtikinti skaitytoją, kad byla jau išspręsta, daug tyrimo pasislepia Hario galvoje ir būna numetama pačioje pabaigoje. Tai su ‘Vaiduokliu’ autorius išrovė visa tai su šaknimis ir pateikė kiek kitokį Hario Hūlės serijos trilerį.
Šį kartą Haris nebe policininkas, nebėra kriminalistų, apart kelių pagalbos iš senų draugų atvejų, nebėra komandos, nebėra viršininko, kurį reikia apeiti, yra tik Haris ir jo nuojautos bei teorijos, kurios šį kartą buvo tikrai įdomios. Žinoma, buvo ir netikrų įtariamųjų, bet visa tai buvo harmoninga netradicinio tyrimo dalis, palydėta abejonių, o ne dirbtinai keliamos pigios intrigos. Tiesa, nuo asmeniškumų šį kartą niekur nepabėgta, bet skirtingai nei kitais atvejais, kai Harį nužudyti ar kitaip žaloti nori visi žudikai, kuriuos jam tenka vaikytis, šį kartą tai tinka, nes pati byla yra asmeniška.
Knyga nebloga ir turbūt viena labiausiai patikusių Nesbo trilerių, kiek, aišku, gali patikti tokia perdėm niūri knyga, kuria apie narkotikus sužinai daug daugiau nei kada nors norėjai.
0 Komentarai