‘Radium Girls’ - istorinė, biografinė knyga, pasakojanti neįtikėtiną, bet tikrą istoriją apie nusikalstamą XX amžiaus pradžios Amerikos požiūrį į radioaktyvumo grėsmes ir jo aukomis tapusį būrį jaunų moterų.
Aš nebuvau girdėjusi apie tai, kaip plačiai tarpukariu buvo naudotas radioaktyvus radis - juo buvo gydomos įvairios ligos, jį rekomenduojama naudoti kaip vitaminus kraujui ir kitoms organizmo savybėms gerinti, juo dažomi naktį šviečiantys laikrodžiai, o karo metais ir daug kitų detalių. Didžiulės reklaminės kompanijos aukštino radį kaip stebuklingą dalyką, minėdami jo galias gydyti vėžį ir naikinti vabzdžių visiškai negalvojant apie tai, kokią įtaką gali turėti žmogui medžiaga, turinti tokių savybių.. Taigi gal visai nenuostabu, kad šviečiančius daiktus gaminančiose gamyklose dirbančioms jaunoms merginoms tekdavo radžiu padengtus teptukus kišti į burną, nuo ko daugelis pradėjo sirgti - didžiuliuose skausmuose vienas po kito joms ėmė kristi dantys, žandikaulio dalys, keletu centimetrų patrumpėti viena koja, teko kęsti didžiulius skausmus stubure ir klubuose - o galiausiai ir mirti didžiulėse kančiose.
Apie tas moteris iš dviejų radžio detalių gamyklų ir pasakoja šios knygos autorė Kate Moore - šalia jų kančių ir kovos ji stengiasi papasakoti apie jas pačias - jų norus, svajones, jausmus ir šeimas. Pasakojimas koncentruojasi daugiausia ties trimis - keturiomis merginomis, bet įtraukia daug daug kitų. Aš gal labiau autorės vietoje būčiau susikoncentravusi ties keliomis, nes nors jų visų istorijos svarbios ir jautrios ir aš vertinu autorės norą jas pagerbti savo tekstu, visos tos istorijos daugiau ar mažiau vienodos ir galiausiai pasimetus tarp herojų sunku iki galo su jomis susitapatinti.
Tačiau grįžtant prie istorijos - ji koncentruojasi galiausiai į moterų ir jų pusėn stojusių nuostabių gydytojų ir teisininkų kovą prieš apie grėsmes žinojusias, bet jas slėpusias ir melavusias kompanijas, kurios iš esmės nužudė ne vieną ir ne dvi jiems dirbusias moteris. Kova įtempta ir vietomis primena trilerį, vietomis atrodo, kad teisingumas jau visai čia pat, bet skirtingai nei filmuose, čia jis nelaimi nei pirmą, nei antrą, nei trečią kartą.
Taip trumpai tai man čia buvo siaubo istorija. Man buvo sunku suvokti šitokį valdžios, gydytojų, visuomenės bukumą ir tamsumą, su kuriuo jie tyrė ir reagavo į šią situaciją. Gal čia mano ateities visažiniškumas apie radioaktyvumą kaltas, bet net ir suvokdama, kad jie neturėjo visų faktų, sunku patikėti, kad pasaulis, kuris surado tas radioaktyvias medžiagas ir sugebėjo sukurti atominę bombą, nesugebėjo pamatyti akivaizdaus fakto - kad tokios medžiagų savybės negali neturėti neigiamo poveikio. Dar baisiau yra tai, kad atsiradus gydytojams, kurie sugebėjo tai pamatyti ir prakalbti, į viską numota ranka vien dėl didelių pinigų ir kvailumo.
Tačiau tai nėra verkšlenimų knyga, kurioje viskas juoda ir nyku. Viskas yra juoda ir nyku, bet ryškiau nei radis tamsoje čia švyti tų moterų drąsa ir užsispyrimas eiti pirmyn ir jų indėlis į radioaktyvumo tyrimus ir darbuotojų apsaugos įstatymus.
0 Komentarai