Suteikiau Dianai Chamberlain antrą šansą su vienu garsesnių jos romanų ‘Pribuvėjos išpažintis’, bet šis nuvylė turbūt labiau nei pirmasis ‘Dingusi duktė’ ir šios autorės turbūt atsikandau ilgam, jeigu ne visam.
Aš puikiai suvokiu, kad skaičiau draminį romaną, kuriame ir reikia tikėtis rasti daug paslapčių, aistrų ir dramos, bet ši autorė šitaip išeina iš krašto, kad neaišku nė kur akis dėti skaitant. Ar tikrai reikia, kad vienos moters vyras butų ką tik žuvęs automobilio avarijoje, kitos prieš dešimtmetį palikęs ją su vėžiu sergančia dukterimi? Ar tikrai greta dingusių/pagrobtų/nužudytų vaikų reikia tų leukemijos, neištikimybės, durnos paauglystės meilių ir kitų temų? Ar ne geriau kelias temas pagvildenti giliau, o ne puldinėti nuo vienos prie kitos paviršutiniškai, visiškai pasimetus ir tik mėtant kontraversiškus dalykus į kairę į dešinę be jokios logikos, be jokios analizės?
Šiaip tai toks jausmas, kad abi autorės skaitytos knygos apie vieną ir tą patį su tais pačiais nenatūraliais dialogais (gali būti ir vertimo kaltė) ir daug nelogiškos dramos aplink vaikus. Galbūt Diane Chamberlain gali parašyti ir ką nors geriau ar įdomiau, bet vargu ar ryšiuosi dar vienam tokiam iššūkiui.
0 Komentarai